Santrauka:
mitinė dvasia - piligrimų ir keliautojų globėjas ir saugotojas, užtarėjas, lemias gerą kelionę ir saugų grįžimą.
aš prasidedu kai išeini
kai užsiveria priekiemio durys
apšerkšnyjusiam varno vyzdy
saugau pėdas takuos sugulusias
aš esu, kol keliai ir takai
tavo žvilgsnį užvaldo ir kviečia
suokiu volunge lietų tankmėj
ir krečiu gerą lemtį nuo liepų
palieku kai grįžti į namus
kai Pagirniui pieno nulieji
mano žodis dera miškuos
mano akys atsiliepia vėjais
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-06-09 05:09:47
Keliūtis - pavartota žodžio keliūtė - mažas, siauras kelelis - vyriškos giminės forma. jau ne takas, bet ir keliu nepavadinsi, taip ir matau jį nuvingiuojantį nuo kiemo vartų - čia vaizdingai pasakyta, nuo priekiemio durų, nors jis durų neturi, bet taip pabrėžta savos, privačios teritorijos riba, išeinama į viešą kelią, tegu dar tikkeliūtį. Ar teisingai supratau, Anamcara? Visi keliai juo prasideda.
Labai patiko
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-08 23:56:26
Užkliuvo paskutinis posmas. O pirmi du patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-08 23:49:58
:), puikiai, sodriai.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-06-08 22:57:18
pirmi du posmai - puikūs
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-08 22:48:47
paskutinis posmas - ypatingas... bendrai tai- ne... viskas - čia ypatinga (berašydama komentarą dar du kartus perskaičiau - retai taip elgiuos)...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-08 21:20:33
Labai gražu. Ypač suprasti, kad anamcara valdo ne vieną stilių.
Tik kas tas keliūtis?....:) gūglas neatasko...:)