Aš smiltelė šiame gyvenime,
kuris mėto mane į šalis.
Prasijojusi džiugesį, nerimą,
ji man rodo savuosius dantis.
Taip įskaudina ir nepaleidžia.
Duoda viltį ir šansą man.
Ir myluoja mane, ir žeidžia,
kviečia rojun ir pragaran.
Suviliota, randais padabinta,
imu vertinti viską kitaip.
Pasiimsiu likimo kas skirta,
pasakysiu jai ačiū už tai.
spika
2010-06-08 00:05:07
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2010-06-08 16:07:44
ir aš iš pirmo kartu nesupratau, tai jis ar ji : )
labai patiko kūrinys
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-06-08 10:31:37
Mintis gili, visas gyvenimas sutelpa.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-08 00:31:14
Sutinku su Besparniu angelu, teisingai pastebėta.Aš kaip visuomet, plaukioju.Ačiū.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-08 00:14:28
kažkodėl pirmąjį posmą norėčiau suprasti taip:
Aš smiltelė šiame gyvenime,
kuris mėto mane į šalis.
Prasijojęs džiugesį, nerimą,
jis man rodo savuosius dantis.
ir tuomet man viskas susideda į vietas...(bet gal tik man taip atrodo?)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-08 00:13:19
Patiko smiltelės blaškymasis. Gražus eiliukas.