Vakar perskaitęs mano sielai labai artimo Ražo haiku, parašiau:
Baigsiu medžioti peles. Juolab, kad jau ir apnuodytų atsirado ir pradėsiu medžioti haikus. Gal jų sumažės.
    O šiaip gi tai, žinoma, tavo geras. Pasak NIJOLENOS - ŠAUNU! Bet gaila- vieni į Ispaniją, į Ameriką, kiti jau ir į Japoniją. Kas liks Lietuvoje? Tai gal po klebonišką, mielasis, a?

   P. Ražas neatsiliepė. O burna dar labiau pradėjo džiūti. Kone  sausra įsimetė joje. Neištvėręs vėl pasibeldžiau: tuk-tuk -tuk, mielas Ražai.  Čia aš.  O ten net trys raštai - du titano ir vienas Ražo:

Titanas:  
\"Oponuosiu Pelėdai. Nors nevisiškai. Man haiku yra tobula poezijos forma, minimum žodžių ir maksimum prasmės. Taip, ne visi haiku šiame puslapyje yra verti haiku pavadinimo, bet visgi tai yra gera mokykla. Jei kuris poetas parašys poemą, kurios kiekvienas sakinys stiprus kaip haiku, poemai tokiai lygių nebus. Haiku yra nuostabi mokykla, kaip nerimuoti vienos banalybės su kita.
Šis haiku man nėra geras. Rašau tai puikiai suprasdamas, kad pats esu blogas. Ir visgi, nors pagautas akimirkos žavesys, nepagauta būtent ta akimirka, kuri atskleistų pamatinius visatos sąrangos dėsnius.
Haiku nėra emocionalūs, haiku yra išmintingi.

Kaip staugia rudenio vėtra...
Tas tik eiles šias supras,
Kas naktį praleido laukuos.
                              (Autoriaus nepamenu)

Be to haiku yra pilni dzenbudizmo idėjų, kurias vyresnioji karta, Lietuvą Marijos žeme vadinanti, vargiai besupras.
O autoriui - sėkmės. Ir giedro mėnulio.\"

      O  štai p. Ražo kaip  visuomet  nuoširdus ir prasmingas raštas. Beje, nepasakysime kad ir  titano raštuose stokojama prasmės. Giriu  už tokius raštus žmonės. Man atrodo, kad juos parašyti sunkiau negu haiku. Bet dabar....

Ražas:  
\'Dėkui Jums, titanai, už išsamias pastabas. Aš visai nepretenduoju į haiku, juk įdėjau šį trumpuką į skyrelį \"poetiniai blykstelėjimai\", turbūt mano mąstymas kitoks, nežinau kas yra išmintis, išmintis būdinga Rytų kultūrai, esu tik kelyje į išmintį, kuri, mano supratimu, būdinga tik seniesiems graikams, neužbraukiu, sakydamas, jog tai išmintis ar priešingai, kiekvienas akimirksnį išgyvename skirtingai, nėra dviejų tapačių, o ir pasaulio sąranga nevienodai aiškinama ir suprantama, kas būdinga Rytų kultūrai, nebūdinga Vakarams, nors vienas aspektas tinkamas abiejoms: žodžio magija, tiksliau gal žodžio galia. Tai bandžiau pasakyti šiame trumpuke: tikrovės stygius ir jos geismas, prarasto \"rojaus\"ilgesys gimdo Žodžio galią nukreiptą į dangų: Rytų atveju \"nušvitimu\", krikščionybėje į \"amžiną gyvenimą\", peržengiant \"Majos skraistės netikrumą; kančių ir vargo pasaulį.
Broli, Pranai, tikrai niekur nesiruošiu mauti į platų pasaulį, pabandžiau trumpuką joponišku stiliumi, mano vietelė ten, kur blyksi juosta Vilkmergėlės, kur rymo Saulėkalnis ir bėga srauni Šventoji, ošia žila Kukovaičio giria, Bežlėjos takučiu atsėlina pramotė genties... \"

Titanas  
Labai gražu, Ražai, kad poetinė diskusija čia nesibaigia: \"labai gražu, o jums, sere, gal dar puodelį arbatos?\" Diskusija turi būti. Ir jeigu taškosi kraujai, reiškia tema tikra, reiškia, yra apie ką diskutuoti.

Skaitau, dūmoju, išeinu, paskui vėl beldžiuosi: tuk, tuk, tuk, panas Ražai. Ir aš nusprendžiau pasukt į Japoniją. Taip atsiradau ten trečią  kartą, tikėdamasis, kad ir Titanas čia pasirodys ir mane tikriausiai pagirs... kad parašiau pirmą haiku.
O gal čia ne haiku?

Trepsiu vietoje,
Kad, prabėgęs pasaulį,
Sustočiau negrįžt.

    Bet mintis, sakyčiau, vis dėlto yra. Ir jeigu tai haiku, kaipgi apsieiti be kleboniškos?
O Titanui irgi rašau:
Mielas Mindaugai, nueik pas p. Ražą. Gal aš ten užsitarnavau klebonišką kilstelėti?

Titanas  
Kažkur girdėta šita kleboniška. Priminkit, kas tai yra....

Bandžiau  paaiškinti:
„Mes taip vadiname didesnę talpą, negu stikliukas, (atsiprašau, stiklinė)... Ir su stipresniu gėralu, negu kunigų vynas prie altoriaus per mišias.“  

Ir štai džiugus kaip pavasaris laiškas:

TITANAS
\"Jūsų kūrinys yra puikus.
Deja, aš ne poetas.
Man traukinio bėgį perpjauti yr lengviau, nei poetinę mintį suformuluoti.
Betgi, kiek skaičiau haiku, visi turi vieną ir mane labai žavinčią pusę. Autorius momente atpažįsta amžinybės išmintį, tarsi savotišką dežaviu, ir pateikia tai poetiškai. Ne poezija yra kriterijus, poezija yra metodas. Neveltui haiku buvo populiarus tarp dzeno vienuolių.“

Vėl bėgu pas p. Ražą: tuk, tuk ,tuk. Bet  duris  atidaro pats  Titanas. Ir ką? Mielai šypsosi, bet man nemiela, nes mano haiko jau nėra Ir štai kodėl:

Titanas  
Haiku, mano supratimu, turėtų atspindėti amžinybės atspindį, užfiksuotą momente. Pelėdos haiku, jei tik autorious nesupyktų, perfrazuočiau taip:

Aplėkęs žemę
Nebeturiu, kur sugrįžt.
Trepsiu vietoje.

Išgyvenimai perdaug asmeniniai, su haiku nesuderinami, betgi visgi...

Va taip rašiau pirmą haiku, bet ar parašiau?
----------------------------------------------------------
     P.S: Manau, kad ir smagu, ir prasminga šitą mano kūrinėlį - montažėlį  perskaityti. Na, o ponai Titanas ir Ražas irgi  bent TĖVO DIENOS proga šyptelės. O kleboniškos, manau, irgi nereikia  ilgai saujoje  laikyti. Į sveikatėlę, Ražai. Į sveikatutę - Titanai,  į sveikatą vis žoležoliai...
BŪKITE!