Santrauka:
graži ji-prie Šventosios...
Vis atsimenu gimtąjį sodžių,
Kur gimiau, kur prabėgo vaikystė,
Ir klevus, kurie kelią rodė.
Tų klevų gal neteks jau išvysti...
Ten ramunių pievą baltasniegę
Palengva švelnus vėjelis vis supo,
Boružėlės jų žiedus pamėgo,
Ramunėlės žydėjo prie upės.
Ir dabar ten Šventoji vingiuoja
Mūsų metų gražiausiam sapne.
Ji mane nuo vaikystės viliojo...
Liko pėdos gimtinės take.
Kai numirsiu, priimki, mieloji,
Gimtoj žemelėj priglauski mane.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-06-06 22:09:43
Ten ramunių pievą baltasniegę
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-06-06 22:08:18
Ten ramunių pievą baltasniegę
Sužavėjo ramunių pieva. Visur gražu, o savame krašte gražiausia... :)
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2010-06-05 21:05:15
Gražus, nuoširdus ir paprastas , šaunuolė.virgute.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-05 13:41:40
Ilgesys...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-05 13:03:42
jeigu rimą užskaitau, tai su ritmika čia ne viskas gerai. džiugina, kad sonetas, liūdina, kad neišsiskiriantis, nesuvirpinantis vidaus stygas.
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2010-06-05 11:58:58
Man gražu, puikūs vaizdiniai.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-05 10:26:03
Kažkas turi būti pastovu, patikima, kur būtų galima grįžti, nors po mirties.