Vis atsimenu gimtąjį sodžių,
Kur gimiau, kur prabėgo vaikystė,
Ir klevus, kurie kelią rodė.
Tų klevų gal neteks jau išvysti...


Ten ramunių pievą baltasniegę
Palengva švelnus vėjelis vis supo,
Boružėlės jų žiedus pamėgo,
Ramunėlės žydėjo prie upės.

Ir dabar ten Šventoji vingiuoja
Mūsų metų gražiausiam sapne.
Ji mane nuo vaikystės viliojo...

Liko pėdos gimtinės take.
Kai numirsiu, priimki, mieloji,
Gimtoj žemelėj priglauski mane.