Santrauka:
Ankstyvos vaikystės atsiminimas
Mažas, tamsus, daiktų daiktelių pilnas kambarys.
Namas prie kalėjimo, bet jauku.
Raudona rožių arbata garuoja ant neaukšto stalelio, o aš uodžiu ją sėdėdama ant mažos oranžinės kėdelės. Ir vilkiu violetinę prijuostėlę, išdailintą spalvotomis trigubomis ledų porcijomis (tada atrodė, kad tokių gražių ledų iš tiesų nebūna).
Rožių arbata - tai pati pigiausia, raudona erškėtrožių arbata (tai sužinojau daug vėliau).
Tačiau, kai tėtis klausia, ko norėčiau - rožių arbatos ar kakavos - aš neabejodama renkuosi rožių arbatą.
Nesvarbu, kad jos skonis gal ir nelabai patinka... Nesvarbu, kad degina liežuvį ir rūgštoka...
Bet juk tai tėčio ruošta ROŽIŲ arbata.
Namas prie kalėjimo, bet jauku. Ir kvepia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-06-05 18:42:01
Ačiū labai :]
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-06-05 16:30:14
Viena aplinkybė sulydo visas kitas į spalvingą ir darnią visumą.Svarbu ją pastebėti.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-06-05 09:04:06
labai suvirpino.
dėkoju.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-05 06:42:04
Dievai viską gali ir viską suspėja - gelbėti Troją, įkurti Romą ir paruošti dukrai rožių arbatą
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-05 01:58:38
Gardus pasakojimas... Atgaivina toji arbata...
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-06-05 01:27:24
malonus komentaras. dėkoju :]
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-05 01:26:24
Jautriai. Jūs, moterys, mokat švelniau rašyti apie vyrus (apie tėčius irgi), nei mes apie moteris...