Mažas, tamsus, daiktų daiktelių pilnas kambarys.
Namas prie kalėjimo, bet jauku.

Raudona rožių arbata garuoja ant neaukšto stalelio, o aš uodžiu ją sėdėdama ant mažos oranžinės kėdelės. Ir vilkiu violetinę prijuostėlę, išdailintą spalvotomis trigubomis ledų porcijomis (tada atrodė, kad tokių gražių ledų iš tiesų nebūna).
Rožių arbata - tai pati pigiausia, raudona erškėtrožių arbata (tai sužinojau daug vėliau).
Tačiau, kai tėtis klausia, ko norėčiau - rožių arbatos ar kakavos - aš neabejodama renkuosi rožių arbatą.
Nesvarbu, kad jos skonis gal ir nelabai patinka... Nesvarbu, kad degina liežuvį ir rūgštoka...
Bet juk tai tėčio ruošta ROŽIŲ arbata.

Namas prie kalėjimo, bet jauku. Ir kvepia.