Mums nebepriklauso kadais užbrauktos salos,
Kuriose vėjai miega bičių žiemos miegu.
Ten vilioja nuodingas šermukšnio nektaras.
Ir vaikystės šešėlis slepias po aušros vainiku.
Ten žemė miega po nušiurusiais pledais.
Ir tik liepos šypsena kvapni ją prižadint galėtų.
Į girgždančias salos duris belsis nuvytę kometos,
Ieškodamos nutilusių kūnų prie krantų jūros smėlėtų.
Mums nebepriklauso ir mūsų vardai susitraukę.
Tolstam šviesmečiais nuo savęs ir salų, kupini lipnaus dangaus.
Tik žuvėdrų sparnai ilgesy dar kažkur atsišaukia,
Priversdami nepamiršti,kad esam ištuštėję sielos žmogaus.
Gaiva
2010-06-04 19:31:12
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-06-05 09:43:55
Ačiū jums už tai,kad taip giliai įžvelgiate mano eilėse. Ir už pastabas. :)
Vartotojas (-a): ilgesinga
Sukurta: 2010-06-04 21:17:07
Vienas režisierius yra išsakęs mintį, jog laimingiausias laikas yra tuomet, kai esama tarp salų, kuomet keliaujama nuo vienos prie kitos. Ir tikrai: kas praėję, mums jau nebepriklauso, kas dar bus - nežinoma ir nepažįstama. Dabartis - tai ta didžioji duotybė... Gal kiek sunkoka skaityti tokius ilgus šio eilėraščio sakinius, kažko man "kapojasi" skaitant.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-06-04 20:53:53
Mielai perskaičiau pirmąjį punktelį ir susiraukiau prie antrojo. Nemėgstu nelietuviško žodžio "pledas" ir tiek.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-06-04 20:17:25
ištuštėję sielos žmogaus.
būtent čia kažkas nesiriša
o mistikos slėpinio čia yra
nuvytę kometos,vaikystės šešėlis, kūnai krantų jūros smėlėtų, vardai susitraukę.....
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-06-04 20:11:50
labai patiko ;)
iš ties, kažkas magiško
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-04 20:06:16
Kažkiek mistika padvelkė. Radau gražių įvaizdžių. Rimas irgi tikras. Geras darbas, geras.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-04 19:42:21
Daug kas nesiriša. Todėl net nepradėsiu vardinti.