Mums nebepriklauso kadais užbrauktos salos,
Kuriose vėjai miega bičių žiemos miegu.
Ten vilioja nuodingas šermukšnio nektaras.
Ir vaikystės šešėlis slepias po aušros vainiku.

Ten žemė miega po nušiurusiais pledais.
Ir tik liepos šypsena kvapni ją prižadint galėtų.
Į girgždančias salos duris belsis nuvytę kometos,
Ieškodamos nutilusių kūnų prie krantų jūros smėlėtų.

Mums nebepriklauso ir mūsų vardai susitraukę.
Tolstam šviesmečiais nuo savęs ir salų, kupini lipnaus dangaus.
Tik žuvėdrų sparnai ilgesy dar kažkur atsišaukia,
Priversdami nepamiršti,kad esam ištuštėję sielos žmogaus.