Ant sodybos jau leidžiasi rūkas, gęsta vakaro žaros lėtai. Pasėdėkime, tėve, prie upės. Šios akimirkos laukiau ilgai. Patylėkime dar valandėlę, paklausykime žemės maldos, kai ji migdo paukštelį ar gėlę sidabriniuos lopšiuos. Rasomis nusipraususios ievos per upokšnį nubrido nakčia. Ir atrodo – pasaulis toks mielas, tiek stiprybės tėtušio delne.
Kapsė
2010-06-04 16:58:50
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-06-05 09:43:59
Nuostabus laiškas... parašytas iš prisiminimų, ilgesio, ir, atrodo, taip natūraliai nušvitusioje vakaro žarų akimirkoje, tarsi dovana būtų iš aukščiau... atgaivinti stiprybei.
Labai gražu ir miela skaityti.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-05 00:12:18
Nuoširdu ir auksiukais byra mintys....
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2010-06-04 21:04:06
magija, ir tiek. dėkoju.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-04 19:58:07
Gėriuosi. Labai gražūs žodžiai.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-06-04 18:47:50
Nuostabūs žodžiai - nuostabiam žmogui...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-04 17:28:10
Eilės, tokios nuostabios, nuoširdžios eilės... o kodėl taip surašytos? Kaip norėčiau ir aš tokio tėvo...