Ant sodybos jau leidžiasi rūkas, gęsta vakaro žaros lėtai. Pasėdėkime, tėve, prie upės. Šios akimirkos laukiau ilgai. Patylėkime dar valandėlę, paklausykime žemės maldos, kai ji migdo paukštelį ar gėlę sidabriniuos lopšiuos. Rasomis nusipraususios ievos per upokšnį nubrido nakčia. Ir atrodo – pasaulis toks mielas, tiek stiprybės tėtušio delne.