Santrauka:
dažnas,bet liūdnokas...
Vaikštau pakrante, į Seną žvelgiu,-
Jos vandeny spindi miestas puikus.
O ji vis plukdo ir plukdo laivus,
Nepastebėdama žvilgsnio mano akių.
Atrodo, kad pavydžiu tau, upe!
Žingsniuoju, stabteliu ir vėl žiūriu...
Juk tiek troškimų daug turiu,
Bet jie tau, Sena, gal visai nerūpi!
Praeivių pakrantėj visai nematai,
Kai ateina išlieti džiaugsmą ar raudą,
Kai sieloje tuštuma, kai širdį skauda.
O Sena! Pro šalį teki sau ramiai.
Bet ir tu nesi-prisipažink-laiminga,
Vis plukdydama vandenis į jūrą galingą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-04 19:32:22
Būtent, toks kitoniškas sonetas. Pagautas jausmas, tikrai pagautas.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-06-04 18:07:23
toks neromantiškas pasivaikščiojimas .... ir eiliavimas
/vistik Paryžius... daugiau aistros/
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-06-04 16:46:51
Įsiamžinimas tolimoje šaly, akimirkos suliejimas su ilgesnio laiko slinktimi, tik rimas galėtų būti tvirtesnis.Na, bet Prancūzija juk asocijuojasi su lengvabūdiškumu. Linkiu susigyventi su soneto forma.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-04 12:46:07
Palinkėčiau ramybės Senai, darbas su daug girdėtų poetų žodžių:), gal net ištisinė eilučių stuktūros pakeitimo:)