Pasivaikščiojimas Senos pakrante

Santrauka:
dažnas,bet liūdnokas...
Vaikštau pakrante, į Seną žvelgiu,-
Jos vandeny spindi miestas puikus.
O ji vis plukdo ir plukdo laivus,
Nepastebėdama žvilgsnio mano akių.

Atrodo, kad pavydžiu tau, upe!
Žingsniuoju, stabteliu ir vėl žiūriu...
Juk tiek troškimų daug turiu,
Bet jie tau, Sena, gal visai nerūpi!

Praeivių pakrantėj visai nematai,
Kai ateina išlieti džiaugsmą ar raudą,
Kai sieloje tuštuma, kai širdį skauda.
O Sena! Pro šalį teki sau ramiai.

Bet ir tu nesi-prisipažink-laiminga,
Vis plukdydama vandenis į jūrą galingą.
herbera

2010-06-04 12:03:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-06-04 19:32:22

Būtent, toks kitoniškas sonetas. Pagautas jausmas, tikrai pagautas.

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2010-06-04 18:07:23

toks neromantiškas pasivaikščiojimas .... ir eiliavimas
/vistik Paryžius... daugiau aistros/

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2010-06-04 16:46:51

Įsiamžinimas tolimoje šaly, akimirkos suliejimas su ilgesnio laiko slinktimi, tik rimas galėtų būti tvirtesnis.Na, bet Prancūzija juk asocijuojasi su lengvabūdiškumu. Linkiu susigyventi su soneto forma.

Anonimas

Sukurta: 2010-06-04 12:46:07

Palinkėčiau ramybės Senai, darbas su daug girdėtų poetų žodžių:), gal net ištisinė eilučių stuktūros pakeitimo:)