Vaikštau pakrante, į Seną žvelgiu,-
Jos vandeny spindi miestas puikus.
O ji vis plukdo ir plukdo laivus,
Nepastebėdama žvilgsnio mano akių.

Atrodo, kad pavydžiu tau, upe!
Žingsniuoju, stabteliu ir vėl žiūriu...
Juk tiek troškimų daug turiu,
Bet jie tau, Sena, gal visai nerūpi!

Praeivių pakrantėj visai nematai,
Kai ateina išlieti džiaugsmą ar raudą,
Kai sieloje tuštuma, kai širdį skauda.
O Sena! Pro šalį teki sau ramiai.

Bet ir tu nesi-prisipažink-laiminga,
Vis plukdydama vandenis į jūrą galingą.