nesmerkite mano tylos
ji lietaus išsigandusi
traukiasi vėstančiais skersgatviais
negaudykit mano dainų
jos suglaudę sparnus
ant sirpstančių lūpų ilsis
negąsdinkit mano sapnų
jie apsvaigę tamsa
per naktį jūsų gyvenimų alksta
atmerkit akis kai žiūriu
kada godžiai žaibavimą riekiat
tiesiai į skreitą
vilkdalgiais ir raganėm išpintą
nuo dangaus gilesnio už šnabždesį
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-06-03 23:23:15
Be galo gražu. Ir apie tylą, ir apie dainas, ir apie sapnus... Ir žaibavimas riekiamas nuo dangaus, gilesnio už šnabždesį. Tarp tiek daug gražių metaforų, vaizdingų veiksmažodžių ir būdvardžių galima lengvai pamesti mintį, privelti daug nereikalingų, tik estetinės vertės įvaizdžių, kartojimų, tačiau tu, anamcara (tikiuosi, galiu taip kreiptis), sugebi išlaikyti nuoseklumą ir saikingumą, išryškindama tai, kas slypi tarp eilučių;)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-06-03 22:45:57
Labai gražiai išsakyta...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-03 22:21:09
Nuostabiai jautrus kalbėjimas... ir žodžiai tokie užburiantys...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-03 21:45:58
Puikūs vaizdiniai.... nuotaika ir jausmas apvilkti gamtišku rūbu... bet kodėl poetinis blykstelėjimas? Tai mažų mažiausia - jausmai, nes viskas iš giliai ir giliai einantys....
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-03 21:45:00
Tsss... Tyla, o po to žaibas. Ir vėl kuždesys... Efektinga.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-06-03 21:20:42
Nuostabu...labai patiko: sugaudžiau į skraitą visą :)