nesmerkite mano tylos
ji lietaus išsigandusi
traukiasi vėstančiais skersgatviais

negaudykit mano dainų
jos suglaudę sparnus
ant sirpstančių lūpų ilsis

negąsdinkit  mano sapnų
jie apsvaigę tamsa
per naktį jūsų gyvenimų alksta

atmerkit akis kai žiūriu
kada godžiai žaibavimą riekiat

tiesiai į skreitą
vilkdalgiais ir raganėm išpintą

nuo dangaus gilesnio už šnabždesį