Gyvenimo klėtis - pilnas aruodas,
Nuvalkiotos frazės ir pabirę grūdai.
Sugraužė ir šypsnį, ir nuoskaudą
Nuplikus žiurkė, savą kailį nudažius pilkai.
Tik kregždė patapo draugu,
Sparnuota svajoklių viltis.
Deja, paliekanti danguj
Paskutinį sparno mostą
Po rudenėjančios saulės skvernu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-03 20:34:07
galima draugauti su vištom, gaidžiais, arba su varnom - jie į rudenius nekreipia dėmesio ir paskutinio mosto nepadaro ;)
Anonimas
Sukurta: 2010-06-03 16:17:14
Manau, kad žodžiai dar nesileidžia tvirtai suimami.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-03 13:46:52
Liūdnokas. Bet jei jau kregždė draugu patapo, tai gal ne visiškas pesimizmas - išskris, vėl atskris...
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2010-06-03 10:46:04
Visai gerai.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-06-03 10:32:05
Taigi-laimė nė amžina...Visgi po lietaus būna ir giedra.
Liūdnokai čia,bet gyvenimiškai.Patiko man.
Vartotojas (-a): saksas
Sukurta: 2010-06-03 09:51:01
kartais "nuvalkiotos" frazės... tai gyvenimo esė, skaudi realybė, tai skrajojimas svajose - atgaiva...