mikroskopiniai bučiniai
kol nubusti nespėjai
virš tavojo ir manojo miestų
kol dar laukia
priešaušrio metą
visi traukiniai
kol bėgiai
lėtai nusižiovauja
ultragarsas
kai negirdi
bet kaulai pajunta
sveikinuos
nebetolstu
artėju
tamsa susijuosus
priešaušrio metą
į tavo
ir mano
miestą
rasos atsigerti
tiesiai nuo odos
kol nenubudo
nepasipiktino
snauduliu
grįžtu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-06-02 21:42:29
iš pradžių ir man pasirodė - kam tie tarpai, bet ne, jie čia kaip tik sukuria trapų eilių subyrėjimą grįžtant, stabtelint...
puiku :)
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2010-06-02 20:56:55
o mes laukiam jūsų, grįžtančiųjų, puikus darbas.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-02 18:03:21
Man gražus "namo" ėjimas, toks susitapatinimas su rytmečiu: lėtas, snaudžiantis, skaidrus, neįgarsintas dienos triukšmo...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-02 17:54:42
Darykit pauzę, skaitykit ir tuščias eilutes, kitaip atrodys...:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-02 17:31:31
Tiesa, su viena pataisa - ne /šį kartą/, o kaip visada :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-02 17:30:43
Pritariu Topolei ir Barabui :)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-06-02 16:21:11
šį karta gražu, tik tas eilučių perskyrimas...ar reikalingas?:)
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-06-02 15:36:47
sunku mylėti per atstumą, kūrinyje kiekviena detalė pati ryškiausia spinduliuote spinduliuoja ilgesiu
Vartotojas (-a): saksas
Sukurta: 2010-06-02 14:43:57
kaip visada gražiai, įdomiai pamastyta ..:)