namo

mikroskopiniai bučiniai

kol nubusti nespėjai

virš tavojo ir manojo miestų

kol dar laukia

priešaušrio metą

visi traukiniai

kol bėgiai

lėtai nusižiovauja

ultragarsas

kai negirdi

bet kaulai pajunta

sveikinuos

nebetolstu

artėju

tamsa susijuosus

priešaušrio metą

į tavo

ir mano

miestą

rasos atsigerti

tiesiai nuo odos

kol nenubudo

nepasipiktino

snauduliu

grįžtu
anamcara

2010-06-02 13:26:09

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Maybe

Sukurta: 2010-06-02 21:42:29

iš pradžių ir man pasirodė - kam tie tarpai, bet ne, jie čia kaip tik sukuria trapų eilių subyrėjimą grįžtant, stabtelint...
puiku :)

Vartotojas (-a): Laima

Sukurta: 2010-06-02 20:56:55

o mes laukiam jūsų, grįžtančiųjų, puikus darbas.

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2010-06-02 18:03:21

Man gražus "namo" ėjimas, toks susitapatinimas su rytmečiu: lėtas, snaudžiantis, skaidrus, neįgarsintas dienos triukšmo...

Anonimas

Sukurta: 2010-06-02 17:54:42

Darykit pauzę, skaitykit ir tuščias eilutes, kitaip atrodys...:)

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-06-02 17:31:31

Tiesa, su viena pataisa - ne /šį kartą/, o kaip visada :)

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-06-02 17:30:43

Pritariu Topolei ir Barabui :)

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2010-06-02 16:21:11

šį karta gražu, tik tas eilučių perskyrimas...ar reikalingas?:)

Vartotojas (-a): topole

Sukurta: 2010-06-02 15:36:47

sunku mylėti per atstumą, kūrinyje kiekviena detalė pati ryškiausia spinduliuote spinduliuoja ilgesiu

Vartotojas (-a): saksas

Sukurta: 2010-06-02 14:43:57

kaip visada gražiai, įdomiai pamastyta ..:)