Praradę formas praeities šešėliai
Labai gracingai skuba nebūtin,
O laikas žarsto mus, tarytum smėlį,
Nors vis dar bandome gyvent viltim.
Telieka vien tik pėdos prie apleisto tako,
Ir tavo rankų paliesta sena svirtis.
Išlieji kibirą vandens, kaip ledas šalto.
Trapi akimirka. Vėl šaiposi lemtis.
Tik širdį persmelkia nežinomybė
Ir sprangią tylą sujaukia kančia.
Akimirkos galybė virsta beprasmybe,
Kuri kaip žiburį užpūs tave nakčia.
Liepa
2010-06-01 13:03:20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-06-02 11:51:31
Ačiū visiems už komentarus, jie man padeda pažvelgti į savo kūrinius kitų žmonių akimis ir mokytis, tobulėti.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-06-02 11:38:16
kokybiškas ir kiekybiškas :)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-01 23:46:32
Mano suvokimui - taikliai išsakyta...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-01 17:03:23
Gražu, tau naujos mintys kyla. Melės nuojautos, nuoskaudos dingo. Gerai. Tik /svirtis/ ir /lemtis/ truputį gadina reikalą, nes /svirtis/ kirčiuojamas pirmas skiemuo, o /lemtis/ - antras. Tad pabėga rimas. Bet šiaip jau, mano nuomone, šitas eilius yra tavo vienas geresnių.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-06-01 14:29:53
pėdos ir...nežinomybė. susimąsčiau...
Vartotojas (-a): saksas
Sukurta: 2010-06-01 14:05:20
GRAŽI mintis...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-01 13:39:34
Kai kur sušlubuoja rimas, bet mintys išdėstytos gerai. Jos gana sunkios. Džiaugiuosi tokiu kūriniu.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-01 13:10:00
Labai dailus eilėraštis. Ne per daug sunki mintis. Žavi.