Praradę formas praeities šešėliai
Labai gracingai skuba nebūtin,
O laikas žarsto mus, tarytum smėlį,
Nors vis dar bandome gyvent viltim.

Telieka vien tik pėdos prie apleisto tako,
Ir tavo rankų paliesta sena svirtis.
Išlieji kibirą vandens, kaip ledas šalto.
Trapi akimirka. Vėl šaiposi lemtis.

Tik širdį persmelkia nežinomybė
Ir sprangią tylą sujaukia kančia.
Akimirkos galybė virsta beprasmybe,
Kuri kaip žiburį užpūs tave nakčia.