Santrauka:
Nors ir nelabai iš puošnių „žiedų“ ir „šakelių“ nupyniau sonetų vainiką , bet vis tiek dovanoju...
15.
Ant krašto debesies mėnulis supas,
Bet aš su nemiga ir vėl kovoju:
Ant mano stalo - mielas atvirukas,
Kurį jaunystėj man padovanojai.
Ir plūsta nerimas, tarytum rūkas,
Man noris vardą tavąjį kartoti...
Kodėl man ilgesingos mintys sukas,
Gal šitoks mano ilgesys ligotas?
Vartau vėl nuotraukas ir akys švyti -
Taip gera nors jose tave matyti.
Akimis glostau veidą, širdžiai mielą...
Kol ilgesiu dar spindi mano akys,
Ateik, iš anksto nieko nepasakęs -
Tuomet nustos blaškytis mano siela.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-01 15:52:07
Pastaruoju metu suhaikėjusiam saite :) Jūsų eilės yra atgaiva sielai.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-06-01 15:07:23
Buvo labai gera skaityti, puikus vainikas, supintas iš brangiausių prisiminimų...Ačiū.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-06-01 14:23:37
nuoširdus, kupinas švelnumo, ilgesio. puikus kūrinys
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2010-06-01 10:31:17
Nežinau, ar galima išsakyti žodžiais ilgesį, juk jam net sonetų vainiko nepakako. Man jis patiko, už tai tariu dėkui.
Vartotojas (-a): saksas
Sukurta: 2010-06-01 08:51:40
:)...nebėr žodžių...