Kai gyvenu – žaidžiu
Kai gyvenu – žaidžiu,
Žaidžiu, kai gyvenu.
Lyg akrobatė aš
Ant lyno balansuoju.
Drovumą prarandu
Ir minutes skaičiuoju,
Kada be įvaizdžio
Ir grimo,
Be rūpestingai
Nupaišyto veido,
Galėčiau susisupti
Į apsiaustą
Ir pamatyt akis,
Kurios man
Nemeluoja.
Nes scenos
Vaidmenys –
Tiktai blankus
Šešėlis tų
Vaidmenų, kuriuos
Taip talentingai
Jūs gyvenime
Vaidinat:
Tik vieną kaukę
Numetėt – kita
Ant veido
Užtraukta,
Nes skauda
Būt nuogam:
Be kaukės
Ir be grimo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-03-27 19:07:34
be kaukės ir be grimo...
nelengvas b u v i m a s...
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-03-25 14:25:06
Mintis aiški: gyvenimo vaidmenys blankesni už scenos... ir tai, galbūt, - tiesa.
Anonimas
Sukurta: 2006-03-24 16:34:04
labai patiko pirmos dvi eilutės. visa kita - irgi.
Vartotojas (-a): Tina Rein
Sukurta: 2006-03-24 15:46:56
Kaip scena iš spektaklio monologo- na sakykim deklamuojant kokį Šekspyrą.