Baltam atodūsy nusidriekia namai,
O vėjai ir perkūnai čia kryžiuojas--
Žvelgi į mano širdį taip ramiai
Ir dangumi nuplauni mano kojas,
Kalnų upeli, akmenys nutviskę
Vandens skaidrumą tapo smiltyje--
Jie man atleidžia, jie atleidžia viską !
Tik ką atleidžia, nežinau dėja--
Ir aš atleidžiu, net gi priešą-draugą
Bedugnės akyje baltoj glaudžiu--
O debesų laivai audringai auga--
Laivai iš sudaužytųjų širdžių
Baltam atodūsy...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-06-08 16:56:06
Puikus...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-05-30 23:42:03
Labai tikroviškas, gilios mintys. Patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-30 23:30:00
Tikrai tikras. Tikrai labai...
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-05-30 22:46:03
Mielas ir tikras.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-05-30 22:25:17
tobulas...
kiek skausmingo suvokimo ir kiek švelnumo
baltam atodūsy..
akyje glaudžiu
nuostabu
bravo
Anonimas
Sukurta: 2010-05-30 22:17:23
Minčių yra...pagarba....