Baltam atodūsy nusidriekia namai,
O vėjai ir perkūnai čia kryžiuojas--
Žvelgi į mano širdį taip ramiai
Ir dangumi nuplauni mano kojas,

Kalnų upeli, akmenys nutviskę
Vandens skaidrumą tapo smiltyje--
Jie man atleidžia, jie atleidžia viską !
Tik ką atleidžia, nežinau dėja--

Ir aš atleidžiu, net gi priešą-draugą
Bedugnės akyje baltoj glaudžiu--
O debesų laivai audringai auga--
Laivai iš sudaužytųjų širdžių

Baltam atodūsy...