Abu vyrai, susėdę į mašiną, pavažiavę kiek į priekį, apsisuko sankryžoje ir pristabdė ją. Jie dairėsi į šalis.
- Gal tu suklydai, Oli? - paklausė greta sėdėjusio vairuotojo, tamsiaplaukis vyrukas. Jis buvo aukštas, tvirtai sudėtas, labai trumpai kirptais plaukais. Kairėje ausyje kybojo auskaras, keistos rakto formos, o rankoje jis laikė nedidelį valdymo pultelį, labai panašų į mašinos. Mygtukai jame buvo tokie maži, kad jis savo grubiais, stambiais pirštais niekaip negalėjo jų nuspausti, jam spaudėsi iš karto keli.
- Imk tu tą velnio pultelį, aš jau neturiu kantrybės su juo žaisti!
- Statom mašiną čia, - nurodė  Olis. - Iš čia gerai matyti visas namas. Dabar tu stebėk laiptinę iš dešinės, o aš - iš kairės pusės, žiūrėsim, kas įeis, kas išeis pro duris, gal lange kur pasirodys švytėjimas... Tu būk mašinoje, o aš einu, apsidairysiu, apeisiu namą aplink ir parūkysiu.
Jis išlipo iš mašinos, įjungė pultelio mygtuką  ,,START” ir nuėjo namo link. Vyras  žingsniavo dideliais, tvirtais žingsniais, truputį spyruokliuodamas savo ilgomis kojomis ir plonais ilgais pirštais prisilietė prie kabojusio auskaro kairėje ausyje, jį patrynė tarp pirštų ir išgirdo savo šefo balsą:
- Ar radot? - paklausė jis. Olis trumpai nupasakojo situaciją ir išgirdo įsakymą ,,ieškok”, ,,be rakto negrįžk” ir ryšys nutrūko.
Neskubėdamas apėjo namą , pastoviniavo rūkydamas prie kairės laiptinės ir, kad nesukelti įtarimų, sugrįžo atgal į automobilį. Pultelis tylėjo, nesigirdėjo jokio signalo.
- Išjunk tą pultą, geriau einam į barą, išgersim po bokalą alaus, pasidairysim ir pasiklausysim, kas apie ką šneka, gal ką ir sužinosim naudingo, - pasiūlė vairuotojas Oliui.
- Man atrodo, ryt iš pat ryto, reikės pasisukioti tarp vaikų, gal jie ką nors pasakys, - sutiko jis su Dano pasiūlymu, - o dabar einam į barą, - jie išlipo iš mašinos ir įjungė signalizaciją. Olis įsidėjo įjungtą pultelį į švarko kišenę.
Abu aukštaūgiai, gerai sudėti vyrai iš karto atkreipė į save ten buvusių moterų dėmesį. Jie labai skyrėsi nuo kitų čia esančių vyrų. Pasiėmę po bokalą alaus jie stovėjo ir dairėsi, ieškodami laisvos vietos, kur galėtų atsisėsti.
- Prašau čia, prisidėkit prie mūsų, mes nieko nelaukiam! - pamojo ranka Oliui graži blondinė. Antra irgi kviečiamai linktelėjo, nusišypsojo, parodydama lygius, išbalintus dantis. Abi jos sėdėjo, pasidėjusios po taurę šampano ir užkandžiavo vynuogėmis.
- Dėkui, malonu, kad pakvietėt, - tarė Danas ir atsisėdo pirmas.
- Aš Danas, o jis - Olis, - ir ištiesė ranką pirma blondinei, o paskui kitai, ugniniais plaukais, moteriai. Jos abi jau buvo pakankamai subrendusios, laikėsi labai laisvai, lyg tai būtų jų nuolatinė lankymosi vieta.
,,Tai joms lyg antri namai,” - pagalvojo Olis ir klausiamai nužiūrėjo priešais jį sėdinčią ryškiaspalvę , žalsvų akių moterį. Jie dar kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą, paskui ji prabilo:
- Aš Alia, pilnas mano vardas - Alisa, o mano draugė – Virga. Mes abi čia dažnai lankomės, susitinkam paplepėti. Mes čia ir gyvenam netoliese. Virga - štai šitam name,- ji parodė į tą patį namą,- o aš, pirmame name ten, už posūkio. Mes vienišos, šiuolaikinės moterys, sau galim viską leisti,- lyg teisindamasi pasakė Alė. - Abi esam mokytojos, Virga dėsto istoriją, o aš - matematiką, - toliau aiškino ji ir klausiamai pasižiūrėjo į Olį.
- Mes abu dirbam viename tyrimo institute, esam energetikai, irgi vieniši, bet taip dažnai šitaip leisti laisvalaikį negalim, amžini budėjimai laboratorijoje. Aš fizikas, o jis chemikas, - linktelėjo Dano pusėn Olis. Stojo trumpa tyla.
- Na, tai pakelkim pirmą tostą už mūsų likimą, kuris suvedė mus čia ir supažindino su jumis, - pakėlė bokalą Danas. - Į jūsų sveikatą! Visi po truputį nugėrė. Olis pasiūlė jų naujoms pažįstamoms ką nors užsisakyti.
- Mes dar nepietavom, - palaikė pokalbį Danas,- o dar reikia ir vakarienę valgyti! - linksmai pasakė ir pamojo padavėjai. Moterys ėmė prieštarauti, nes jos išties nevalgydavo vakarienės.
- Tik dėl jūsų mes darom išimtį, - atsisukusi į Virgą, paklausė Alia: - ką užsakysim?
- Tu, Danai, užsakyk visiems vienodai, tik bulvių mums nereikia, nes mes jų nevalgom. Ir  jokio deserto!  Nebent dar po taurę šampano! Tai viskas, užteks visam vakarui, - ji šypsojosi, žiūrėdama Danui į akis, tarsi kviesdama likti su ja ilgam.
Laikas bėgo, maistas buvo suvalgytas nepastebimai, plepant įvairiomis temomis, skleidžiant juokelius.
Olis su Danu susižvalgė. Jie suprato vienas kitą ir Danas nežymiai pasuko pokalbį apie darbą, kolegas, pradėjo klausinėti apie mokyklą, vaikus ir apie skautų būrelį.
Skautų būreliui vadovavo jų geras draugas Rokas, kurį vaikai pravardžiuodavo Buroku. Jis buvo apvaliais rausvais žandais, nuolat šypsojosi, netgi tada, kai ką nors bausdavo per fizinio lavinimo pamokas. Jis mokėdavo pasijuokti iš kitų, kandžiai įkąsti, bet buvo neblogas kolega. Gyveno jis tame pačiame name kaip ir Virga, tik kitoje laiptinėje.
- Beje, šiame name gyvena ir keli mano mokyklos jaunesnių klasių mokiniai, - pareiškė Virga. Ji pradėjo pasakoti apie savo klasę:
- Vienas iš mano septintos klasės auklėtinių irgi gyvena mūsų name, toks Tomas, - ir ji pradėjo pasakoti apie mokinį. Vyrai labai įdėmiai klausėsi jos pasakojimo.
- Tomas Kielius gyvena šalia manęs, septintame aukšte, tik mus skiria siena, jungianti jų keturių kambarių butą su mano dviejų. Vaikas labai apsiskaitęs, sumanus ir labai savarankiškas. Jo geriausia draugė ne mama ar tėvas, o močiutė. Ta senė tai velnio nešta ir pamesta! Kadaise jaunystėje buvo žymi sportininkė, tai vis negali niekaip nurimti. Pagrinde jis būna su ja, nes tėvai amžinai išvažiavę - tai komandiruotėje, tai atostogauja. Sūnaus su savimi niekuomet neima. Kai aš paskutinį kartą šnekėjau su jo tėvais, tai jie nurodė man priežastį, dėl ko taip elgiasi. Iki penkiolikos metų, jie mano, negalima blaškyti vaiko, jis turi augti pastovioje aplinkoje, be jokios įtampos ar stresų. Viskas turi tekėti įprastine vaga, tolygiai, pastoviai ir ramiai . Tai jų tokia nuomonė ir jie to laikosi. Tomas visą laisvalaikį leidžia su dviem savo draugais ir močiute. Ji irgi gana įdomi, negaliu nieko blogo pasakyti, apsiskaičiuosi, išsilavinusi, vis dar padalyvauja šaudymo varžybose. Jai jau apie šešiasdešimt metų, bet ji savo rezultatais ne ką nusileidžia jaunimui. Apie tokius žmones sako - pati nuseno, o širdis jauna. Senutė vis ką nors sugalvoja, kažką vis rašo ir vis mokosi, taip pati man pasakojo. Prieš keletą metų išsilaikė vairavimo teises ir dabar važinėja. Su savo anūku labai gerai sutaria, jiedu supranta vienas kitą.  Ji skatina Tomą domėtis viskuo, palaiko jį jo užklasinėje veikloje. Amžinai jis susiranda kažką naujo, išradinėja, kitą kartą net tos srities mokytojų prašo patarimo. Šiandien, kai stovėjau balkone ir rūkiau, jis irgi darė kažkokius bandymus. Kažkas pas jį pradėjo cypsėti, paskui nušvito visos vaivorykštės spalvos, ką jis ten sugalvojo net neįsivaizduoju. Močiutė irgi buvo kartu su juo. Ta ponia niekaip negali susitupėti, - pasakojo Virga, o vyrų akys taip išsiplėtė, ne, tiesiog išsprogo iš netikėtumo. Jie abu vienu metu norėjo kažką pasakyti, bet taip ir liko atvertomis burnomis.
,, O, kad ją perkūnas trenktų! Tai su ja mes susidūrėme prie lifto‚“ - mąstė Danas ir pasuko veidą su dirbtine šypsena į Olį.
,,Tai senė, mus išmaudė!” ,- pagalvojo ir jis. - ”Juk aš teisingai nustačiau rakto buvimo vietą, tai kur gi dabar jo ieškoti?”
Abiejų mintis nutraukė staiga pradėjęs pypsėti pultas. Kol Olis jį išėmė iš kišenės, pultas išsijungė, bet jis spėjo pamatyti mirksinčią rodyklę mažame ekrane, pulto viršutinėje dalyje. Raudonos spalvos taškas judėjo keliu E- 85. ,,Negi jie važiuoja į Klaipėdos pusę?” Jam pasidarė labai neramu, todėl, metęs trumpą žvilgsnį į Daną ir kaltai šypsodamasis, jis kreipėsi į savo naujas drauges:
- Mums duoda žinią, kad reikia  kuo skubiau grįžti į laboratorijas. Juk bet kurią dieną galėsim jus čia susirasti, o dabar leiskit apmokėti sąskaitą ir pristatyti jus iki namų, - galantiškai nusilenkė joms Danas ir atsikėlė.
- Labai gaila, galėtume pratęsti pažintį pas mane, - truputį nusivylusiu balsu tarė Virga ir dar pridėjo, - mes dar truputį pasėdėsim, paklausysim muzikos. Mus lydėti tikrai nereikia! Na, ką gi, iki greito pasimatymo ir dėkui už vakarą! - Jie greitai išbėgo iš baro ir Danas puolė skambinti šefui:
- Šefe, nustatėm kryptį, kuria juda mūsų raktas. Tai kelias E-85! Mes tuoj pat leidžiamės į kelionę, pranešim, kai bus bent kokios naujienos, - Šefas tylėdamas išklausė ir padėjo ragelį.


                                                       ***


Išvažiavus iš Šilainių, močiutė pristabdė automobilį ir pasisuko į Tomą:
- Tai ką darom? Kur keliaujam? Pas savo draugę aš nelabai norėčiau važiuoti, - berniukas gūžtelėjo pečiais ir tylėdamas apie kažką giliai mąstė.
- Reikia kažkur dingti, nes bus riesta. Man vis neduoda ramybės tas raktas. Kas tai? Kodėl jis aniems toks svarbus? Ką jis reiškia? Įsivėlėm į kažką labai bjauraus!- lyg Tomui, lyg pačiai sau tvirtindama, pratarė močiutė. - Tai ką, jungiam navigacinę įrangą ir renkamės maršrutą...
Raktas, kurį Tomas laikė pasirišęs virvele po kaklu, cyptelėjo iš eilės tris kartus ir navigacinėje įrangoje pasirodė žalia rodyklė, kuri ėmė judėti keliu E-85. ,,Kaunas-Babtai-Viduklė" ir stabtelėjo.
- Taip, tikrai turim atsakymą į mūsų klausimą... Judam! – ji paspaudė sankabą ir pajudėjo iš vietos.
Buvo jau devinta valanda vakaro. Saulė dar nebuvo nusileidusi, dar buvo pakankamai šviesu. Važiavo jie greitai, kelias buvo beveik visai tuščias. Kaunas pasiliko užpakaly. Jau pravažiavo Babtus, kirto Nevėžį ir artėjo prie Ariogalos. Visą kelią abu važiavo tylėdami.
- Taip važiuodami mes greitai pasieksim Viduklę, - prabilo močiutė. - Tu man pasakyk, ką tu apie tai galvoji, Tomai? Gal mums paprasčiausiai reikėjo išmesti šį raktą ir nebūtų jokio vargo, o dabar naktį, vietoj to, kad  žiūrėti televizorių, gerti arbatą, mes važiuojam net nežinom kur ir dėl ko!
- Ne, aš tą raktą radau, aš už jį ir atsakingas. Jis, matyt, labai reikšmingas. Kažkam tai labai svarbu jį turėti. Man tie vyrai visai nepatiko, - pridūrė jis.
- O man tai atrodo, kad čia įmaišyti ne tik šie du vyrai, jie tik kaip tarnaujantys šeimininkui šunys, tik vykdo jo įsakymus, kaip sakoma, šuva ne čia pakastas! Negalvokim apie tai. Raktas - mūsų sąjungininkas, jis su mumis šneka ir mes turim bendrom jėgom pasiekti galutinį tikslą.
- Aš norėčiau ką nors užvalgyti. Gal sumuštinį? Juk mačiau, pridėjai pusę iškilų krepšio, - berniukas pasisuko ir paėmė nuo užpakalinės sėdynės maišelį su sumuštiniais ir vieną agurką. Išsiėmė vieną riekę su dešra, uždėtą ant kaimiškos naminės juodos duonos. Mašinoje iškart pakvipo rūkyta mėsa ir šviežiais agurkais. Tomas kramtydamas dairėsi į šalis:
- Jau kirtom Dubysą. Žiūrėk, antai, du vyrai nuo kranto gaudo žuvį, norėčiau ir aš su tėčiu kada nors čia atvažiuoti žuvauti. Man čia labai patinka, čia gražu.
- Prisimeni, Tomai, aš tau skaičiau eilėraštį: ,,Ten kur Dubysa mėlyna juosta banguoja plati, ko ašarėle, ko tu per skruostą kaip perlas riedi?” O dabar žiūrėk, Dubysa visai neplati . Kaip viskas pasikeitė...- susimąstė močiutė. – Žiūrėk, jau ir Ariogalą pravažiavom, tuoj bus Girkalnis, o ten jau ir Viduklė, - ji ištraukė iš savo kišenės dvi karameles, vieną įsidėjo į burną, o kitą padavė anūkui.
,,Taip neramu, veliuosi į kažkokią avantiūrą, bet juk vaiko vieno nepaliksi,”- mąstė ji, o Tomas, užvalgęs pradėjo snausti.
Kai mašina priartėjo prie Viduklės, raktas vėl tris kartus cyptelėjo ir nušvito ryškia šviesa. Pasidarė šviesu kaip saulėtą dieną, bet tai truko tik keletą akimirkų. Ekrane vėl pasirodė žalia rodyklė, kuri dabar judėjo  į kelią  A-12, Skaudvilė-Tauragė, link sankryžos, nuo kurios pasuko į dešinę Pagėgių, Rūkų pusėn ir sustojo. Tomas net neišgirdo rakto cypsėjimo, jis jau kietai miegojo.
,,Tegul truputį pamiega, neaišku, kas jo laukia ir kiek aš jam galėsiu padėti. Bet nemanau, kad bus bloga baigtis,” - ji įsuko į kelią E-77 ir A-12, kirto ties Skaudvile Jūros upę, privažiavo sankryžą ir pasuko į dešinę. Dabar močiutė suprato, kur link jai reikės važiuoti.
,,Kas mūsų laukia? Kas laukia mano anūko? Neduok Dieve, kad tik kas nors neatsitiktų tam vaikui,” - mąstė ji. Mašina jau pravažiavo Pagėgius, iki Rūkų liko penki kilometrai.  Moteriškė vis neramiai žvilgčiojo į navigacinės įrangos ekraną ir įsitempusi laukė rakto cypsėjimo. Bet raktas tylėjo. Pravažiavo Rūkus ir tik tada išgirdo garsą ir šviesos žybtelėjimą . Močiutė staiga sustabdė mašiną ir Tomas prabudo.
- Kur mes?
- Jau pravažiavom Rūkus, liko tiktai vienas namas. Va, tas, tau iš dešinės ant kalvelės, - ji parodė ranka. Kelias minutes jie sėdėjo ir įdėmiai žvalgėsi aplink.
- Keista, - garsiai mąstė močiutė. - Gal kas nors turi prie mūsų prieiti? Bet juk mūsų čia niekas nepažįsta! Niekuomet aš tam krašte neturėjau nei giminių, nei draugų… Ne, juk čia, šiame krašte, gyveno mano kursiokas, kartu mokėmės Kūno kultūros institute! - ji iš nustebimo garsiai  sušuko.
- Tai gal ir apsistokim pas jį, pernakvosim, o paskui matysim ką daryti ?
- Rytas už vakarą gudresnis, sako liaudies patarlė. Bet kaip gi jį surasti, aš neprisimenu net jo pavardės! Berods, vardu buvo Benas. Ką gi, užsuksiu į bet kurį namą, kur dar dega šviesa, paaiškinsiu, kad ieškau Beno, dirbusio ar dirbančio fizinio lavinimo mokytoju. Manau, kad jį tikrai dar turėtų prisiminti, jei jis čia dar gyvena. O jei nerasim, pavažiuosim kiek tolėliau nuo kelio ir mašinoje lauksim aušros. Nebijai?- paklausė savo anūko.
- Tai ir sukam į dešinę prie to namo ant kalniuko, ten dega šviesa, - ji užvedė mašiną ir nuvažiavo dulkėtu lauko keliu. Buvo jau visai tamsu. Pakelės medžiai ir krūmai iš abiejų kelio pusių gaubė jį ir atrodė, kad šviesos kerta šioje juodoje vietoje, tunelį. Močiutė važiavo lėtai, nes kelias šioje atkarpoje buvo labai nelygus ir duobėtas.
,,Kad tik padangos nenuleistų”, - mąstė ji. - Čia tiek daug visokių akmenų, mėtosi šakos. Atrodo, kad tas kelias visai nevažinėjamas…"
Automobilis dar pravažiavo apie kilometrą ir už paskutinio posūkio pasirodė namas. Lange degė šviesos, nors jau buvo vėlus metas. Tomas žiūrėjo į tą namą ir jo galvoje sukosi ta pati įkyri mintis - tą vaizdą jis jau buvo kažkur matęs. Pasisukęs į močiutę ir ištarė:
- Tuoj atsidarys durys ir į priebutį išeis senis, ilgais baltais plaukais, susegtais užpakalyje į uodegą. Aš prisiminiau, kur jį mačiau, aš jį sapnavau, kai,važiuojant į čia keliu buvau užsnūdęs. Jis aiškiai pasakė: ,,Aš laukiu jūsų! Reikia paskubėti. Jūsų sekliai jau netoli Pagėgių..." -labai susijaudinęs prakalbo Tomas, ne, jis tiesiog išrėkė tuo žodžius.
Atsidarė durys ir į priebutį iš namo išėjo žmogus, rodydamas kelią į daržinę:
- Ten statykit mašiną, aš tuoj atidarysiu duris…- jis nubėgo prie daržinės.
Ji įvažiavo vidun, sustabdė automobilį ir atidarė duris.
- Vaikeli, paimk visus daiktus ir eime į trobą, - ištarė šeimininkas, aš jūsų seniai laukiu, - jis užrakino daržinės duris, visi įėjo į namus, vyriškis išjungė visas šviesas, užtraukė užuolaidas ir tik po to įjungė stalinę lemputę, stovėjusią ant stalo prie kažkokio aparato, primenančio kompiuterį.
Močiutė sėdėjo visa įsitempusi, kažkokia pasimetusi. Jos žvilgsnis lakstė po visą kambarį.
- Duok tu man raktą, vaikine, jį reikia išjungti, nes jie kaip mat nustatys jo būvimo vietą. Kada jis paskutinį kartą švietė?- paklausė senis ir ištiesė ranką, kad paimti raktą. Tomas nusiėmė nuo kaklo ir padavė jam.
Vyriškis tuoj pat įjungė savo aparatūrą, paspaudė kelis mygtukus tam tikra, tik jam žinoma tvarka , lyg rinkdamas kodą ir dešinėje ekrano pusėje iššoko plokščia dėžutė, tik dabar berniukas pamatė, kad dėžutės šone buvo rakto formos įdubimas. Senis nurišo nuo rakto virvelę, kurią Tomas buvo užrišęs, kad jo nepamestų, ir įstatė jį į įdubimą, įspausdamas dėžutę atgal. Visų akys nukrypo į ekraną, dabar jame buvo aiškiai matyti jų maršrutu greitai judantis raudonas taškas. Jis jau buvo prie Rūkų.
- Dėkui Dievui, jūs suspėjot! Dabar kurį laiką mes būsime saugūs, bet rytoj reikės elgtis labai atsargiai. O dabar sėdam prie stalo, išgersim žolelių arbatos su medumi, truputį pakalbėsim ir jūs eisit miegoti. Jums paruošti štai šitie kambariai ,- parodė ranka šeimininkas į dešinėj pusėj esančias duris. -Rytoj bus labai sunki diena. Ji iš tavęs , jaunuoli , pareikalaus labai daug jėgų, drąsos ir sumanumo. Sėdam prie stalo, - pakvietė jis.
Nuėjęs į virtuvę vyras atsinešė arbatinuką jau paruoštos arbatos, padėjo molinę puodynę medaus ir papjaustė baltą kaimišką varškės sūrį. Močiutė iš savo pintinės ištraukė visą atvežtą maistą ir radusi ant stalo medinį padėklą, sudėjo ant jo.
- Dabar jau galim ir ramiai susipažinti,- ištarė senis, pildamas į puodelius arbatos ir maloniai šypsodamasis:
- Aš Medas, bet čia mane visi vadina Aliumi, nors mano pilnas vardas –Almedas. Man jau greitai bus šešiasdešimt. Visą savo gyvenimą paskyriau kovai su visokiais niekšeliais, kurie ir čia atkeliauja iš mano tėvynės, kad ir čia galėtų prisiplėšti, bauginti gyventojus ir valdyti jūsų pasaulį. Mano pasaulyje, į kurį ir tau ,jaunuoli, teks keliauti, tie niekšai tiek įbaugino gyventojus, kad jie bijo net vaikščioti po vieną. Jie stengiasi pavogti naujausias technologijas, kurios padėtų jiems užkariauti viską, kas egzistuoja. Ir tik nedidelė grupė žmonių, mano labai gerų draugų, visomis savo išgalėmis kovoja su jais. Vienas iš jų - Delas, sukūrė visai naujos rūšies energiją, kuri padeda mums persikelti  iš vienos gyvosios aplinkos į kitą, tiksliai į reikiamą vietą. Jos dėka mes galim ir patys keliauti į begalines tolumas, ieškoti sau bendraminčių ir drauge kurti naują gyvenimą ateinančioms kartoms. Delas buvo nužudytas ir iš jo pagrobta dalis informacijos ir keli jo sukurti prietaisai. Tai juos labai sudomino ir todėl dabar, bet kokia kaina , jie nori pasisavinti ir šį naują , kitų mano artimų žmonių išradimą , kad jis tarnautų ne žmonėms, o tik jiems, kaip patys save skaito, išrinktiesiems. Tai va, jaunuoli, į ką tu įsipainiojai! Aš ten negaliu keliauti, mane iškarto atpažintų ir visos mūsų pastangos išsaugoti šį naująjį išradimą, atneštų žmonijai ne naudos, o tik padėtų sužlugdyti jį. O tu, visai kas kita! Aš tikiu tavimi. Tu gali mums padėti, - Tomas su močiute sėdėjo susimąstę , tiesiog pritrenkti ką tik  išgirstų žodžių, visai pamiršo apie arbatą ir aplamai, apie viską pasaulyje. Juos užvaldė viena, vienintelė mintis - kas jų laukia rytoj....
Šeimininkas ramiai žiūrėjo į savo svečius ir laukė.
- Dėde Medai, aš Tomas, o čia mano močiutė Violeta, ją draugai tiesiog vadina Viola arba Vile. Aš tikiu, kad viskas bus gerai, aš tikrai stengsiuos jums padėti, kiek leidžia mano jėgos. Padarysiu viską kas nuo manęs priklauso,- monitoriaus ekrane raudonas taškas netikėtai pradėjo judėti tai į vieną ,tai į kitą pusę ir vėl sugrįžo į pradinę padėtį.
- Tai jie suprato, kad jūs esat kažkur čia, bet niekaip negali rasti,- pratarė Medas, baigdamas gerti arbatą. -Jūs abu dabar apie nieką negalvokit, pasistenkit pailsėti, o man dar reikia truputį padirbėti, perduoti visas žinias ir kad pasiruoštų tave, Tomai, priimti mano gimtinėje, - jie atsisveikino, Medas apkabino Tomą per pečius lyg norėdamas jį nuraminti.
- Paimkit į rankas tuos daikčiukus ,- šeimininkas jiems padavė po plokštelę, - kai būsit pasirengę miegoti, spustelėkit ją. Tai jums padės greitai užmigti ir gerai pailsėti. Rytoj mes visą dieną laisvi, tik dvyliktą nakties turėsime būti ant Šatrijos kalno. Ir iš ten tu pradėsi savo kelionę, o močiutei teks tavęs laukti čia, su manimi. Labanakt,- jis apsisuko ir nuėjo į savo nedidelį kambarėlį, apkrautą įvairiausia aparatūra. Tomas pastebėjo, kad jo kambarėlis buvo visai be langų. Medas uždarė paskui save duris.
Jai kilo toks jausmas, kad visa tai tik sapnas. Berniukas nusiprausė ir atsigulė į lovą. Ji surinko nuo stalo visus indus, sutvarkė virtuvę, išjungė šviesą ir susiruošė miegoti. Eidama palei Medo kambarį, išgirdo keistą, banguojantį triukšmą ,atrodė , kad jis sklido iš kažkur tai labai toli, bet paskui viskas nutilo. Viola nuėjo į savo kambarį, atsigulė į lovą  ,pasiėmė į rankas plokštelę ir atsijungė, nugrimzdama į kažkokį keistą, lengvą, šviesų sapną. O naktis darė savo tamsų darbą. Visos juodosios technologijos buvo sutelktos ir tarnavo tik vienam tikslui, įvykdyti vienintelę ir svarbiausią užduotį - užvaldyti viską, žemę, vandenį, erdvę, visus gyvenimo lygmenis, kad viskas atsidurtų tik vienose rankose. Tam buvo mestos visos esamos jėgos. Naktis darė savo darbą, bet saulė juk pateka kiekvieną rytą, nepriklausomai nuo mūsų minčių, mūsų norų ir mūsų gyvenimų. Ji gyvena savo gyvenimą. Su pirmu saulės spinduliu šviesėja dangus, traukiasi juoda nakties skraistė ir prasideda nauja diena.