Santrauka:
gimdantiems tylą ir iš tylos pareinantiems
kai palieka draugai
grįžta demonai
tik ar palieka draugai
ar perkūnsargius lengva išrauti
kai tamsa glosto nugarą
kai bučiuojasi nemigos
kas belieka
kai nelieka ko laukti
nusiauki batus
tavo žemė tave nešioja
nuisiimki kepurę
tavo dangus tave stebi
ir išėjusieji sugrįžta
ne tokie kokių laukei
vis gi į delnus
lest ašarų gert liūdesio
ir išsiskleidžia sparnai
dar mažyčiai neįžiūrimi
lyg uodo ar jonvabalio
bet tikri ir tikrai tavo
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-05-30 21:48:52
Kai grįžta demonai,
draugai palieka....
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-30 16:07:54
pabaiga vainikuoja viltį, kad vėl bus šviesios ir spindinčios akys :)
/išsiskleidžia sparnai
dar mažyčiai neįžiūrimi
lyg uodo ar jonvabalio
bet tikri ir tikrai tavo/
SĖKMĖS :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-30 15:38:01
Gražiai išdėstyta. Ypač apie batus ir kepurę - fantazijos tikrai autorei netrūksta.
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2010-05-30 13:20:04
Antrasis dvieilis, sakyčiau, visai netinkamas, bent jau ne vietoje. Trečiasis dvieilis geriausias. Bendras įspūdis - tai apmatai eilėraščiui.
Vartotojas (-a): saksas
Sukurta: 2010-05-30 11:45:39
faina , o dėl paskutinės eilutės .....susimasčiau...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-30 10:24:50
:)...labiausia pabaiga patiko :)...kas tavo tai tavo :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-05-30 09:58:17
tikrai tavo .... kai palieka kas lieka :)