kai palieka draugai
grįžta demonai

tik ar palieka draugai
ar perkūnsargius lengva išrauti

kai tamsa glosto nugarą
kai bučiuojasi nemigos

kas belieka
kai nelieka ko laukti

nusiauki batus
tavo žemė tave nešioja

nuisiimki kepurę
tavo dangus tave stebi

ir išėjusieji sugrįžta
ne tokie kokių laukei

vis gi į delnus
lest ašarų gert liūdesio

ir išsiskleidžia sparnai
dar mažyčiai neįžiūrimi

lyg uodo ar jonvabalio
bet tikri ir tikrai tavo