Nepalūžki, žmogau, nuo naštos, kuri teko
Tavo daliai šiandieną netikėtai pakelti ir nešti,
Kai ne vienas su širdgėla karčiai pasako –
Pavargau, teks laimę kitur pabandyti surasti.

Juk svarbiausia ne tai, kad duona gimtinėj nesoti,
Kad lito didesnio kišenės seniai nebemato,
O nuo mokesčių veikiai paliksim basi ir kuproti,
Kaip nevykę bedaliai prie Europos nuzulinto tako.

Svarbiausia ne tai. Lietuvis kentėti nuo seno mokėjo,
Už duoną ir rupią, ir juodą Dievuliui dėkojo,
Pakalnėj kviečius, žiemkentį ant kalno iš rudenio sėjo
Ir giesmę, lietuvišką giesmę Aukščiausiam giedojo.

Svarbiausia - žmogus be tiesos, teisingumo paliko,
Melo pinklės į dumblą kas kartą giliau vis gramzdina,
Kuo tikėt – netikėt paprasčiausiai ne vienas nežino,
Prokurorai ir tie, nesuprasi ką saugo, ką baudžia, ką gina.

Lyg vėjavaikiai dūksta, reformomis taškos ministrai,
Tautos garbę, orumą pigiom kortom pralošt pasiruošę,
Lietuvišką raidę, trispalvę palėpėn galėsime greitai nukišti,
Liberalų sapnus, matyt,  spalvos kitokios jau puošia.

Nepalūžki, žmogau, nuo užgriuvusio nuodėmės tvaiko,
Nuo beverčių blizgučių ir tuščios bei rėksmingos reklamos,
Palikim santūrūs, kurie vienadienės šlovės nesivaiko,
Bet gyvena šaly, kuri stato tvirčiausią pasaulyje namą.

Į praeitį nuteka amžiai, beprasmiai darbai ir svajonės,
Ištvirkę puošeivos, didžiūnai pavirsta beverčiais pelais,
Žemė gydo žaizdas, naują žmogų sutinka maloniai
Ir vilias, kad savosios gimtinės niekas turtu nepakeis.

Kiek reikia nedaug! Tik gyvenimą dorą apginti,
Tik išlikti širdim ir protu kuo paskirtas dar Dievo esi –
Darbu duoną, o meile vaikus ir vaikaičius auginti,
Nepalūžt, kai sunku ir kartais apgaulė vilioja saldi.