Bet čia juk pajuokavimas. Tad gal nereiktų taip rimtai žiūrėti. Tiesa su tais daugtaškiais lazda perlenkta ir daug.

Skyrybą reikėtų taisyti. Daugtaškių tikrai per daug ir jie čia nereiškia neišsakytų minčių. Pauzes geriau išreiškia trumpi sakiniai, o ne daugtaškiai. Dvitaškių taip pat per daug. Ypač kai viename sakinyje jų ne vienas. Kai rašomas įterpinys (šiuo atveju "matyt"), jį reikia išskirti vienu iš skyrybos būdų: kableliais, brūkšniais arba skliausteliais. Jūs padėjot vieną brūkšnį ir du kablelius. Jei jau tas brūkšnys labai reikalingas, tai jo tikrai nebuvo galima dėti tarp kablelių. Nors nemanau, kad brūkšnys čia reikalingas.
Prieš brūkšnį būtinas tarpas.
Po daugtaškių dažniausiai reikia rašyti didžiąja raide. Žinoma, galima ir mažoji, tačiau šiame tekstuke labiau reikalingos didžiosios.
O dabar tema ir mintis... Ar tai tikrai minčių etiudai? Siūlyčiau perkelti į dienoraštį, nes šiaip skaitytojui iš šių minčių nekas lieka. Asmeniniai išgyvenimai. Ir išreikšti ne subtiliai, o tiesiai šviesiai. Tad tikrai labiau dienoraštis, ne proza.

O aš daugtaškius priimu, kaip neišsakytas mintis, kurias pats skaitytojas sau pasako.Bet čia tų daugtaškių tikrai per daug. Mintis gera.

pirmas požymis, kad darbas silpnas - tai piktnaudžiavimas daugtaškiais.
Dienoraštis tik.

Išbandymai skirti stipriesiems, nes silpnieji nesižvalgo, nesiekia, nesipriešina, kai "šniaukšteli skalpą".Linkiu stiprybės.

Taip mus gyvenimas grūdina tam, kad kai sutiksime tai, ko ieškome, tikrai atpažinsime jau be skausmo, o tik su meile ir begaliniu džiaugsmu :) SĖKMĖS ieškojimuose ir atradimuose! :)
priglausiu, kad kai bus - perskaitysiu ir palengvės, kad ne viena lipu aukštyn ir kažkas praskrenda didžiausiu greičiu...

Tai tikras gyvenimas.
Nė kiek ne per aukštai.Žmogus turi išsikelt kartelę.Po to
bandyt peršokt.Kas,kad reiks vis iš naujo kartot.Gal
šiek tiek nuleist...Verta juk iki tų vaisių ...tikrai verta.
Jau vien šis kūrinys patvirtina. :)

Jautriai...Gyvenimas – spiralė. Tai kyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn...O likimas...Pacituosiu J. Plečkauskienės eiles:
"Likimas sunkiai mums įtinka –
Tai džiaugiasi, tai nepatinka,
čia viltį atima, čia teikia
ne tą, ko mums dabar taip reikia...
Likimas – kaprizingas vaikas –
nors kartais verčia mus kentėti –
negalime jo nemylėti...
Tikėti reikia likimu –
padėt jam savo būvimu."

O kūrinėlis tikrai puikus...

Nesigilindama į turinį, kaip asmeninių autorės išgyvenimų pateikimą, pastebėjau daug nusiminimo... netgi žodžių nebandyta parinkti įmantresnių, kaip daugelis čia daro, tiesiog viskas išplukdyta lyg būtų pralaužta minčių užtvanka ... Ar tai kūryba ar ne, tegul sprendžia apie tai išmanantys, o man patiko, patiko nuogas atvirumas, patiko nuoširdumas... Kančia išgrynina sielą - tai ne mano sugalvoti žodžiai... Pirmyn Laumele, save reikia išbandyti.

Nesvarbu, ar tai apie save, ar tik apie herojų - pasakyta puikiai ir atvira dūšia. Vien atsakymasa Kaip lietui ko vertas...

kaip lietau, kai žmogui viskas sekasi- tai jis ir bažnyčią ir kūrybą pamiršta :))

Pasistiebkit, Laumele, pasistiebkit :) O dėl teisybės, tai gal teisingai sakydavo mano seniai mirusi močiutė: „Teisybė, kaip š... šviesybė“. Jūs ir vėl keičiat žanrą. Bet ir parako turit, net pavydas ima. Mnau, kad tokiai kūrybingai asmenybei turėtų sektis meilėje. Klystu?