Išmetė gyvenimas...išmetė kaip musę iš barščių...
Per daug sudėtingai pradėjau,- matyt, į tą gyvenimą žvalgytis...ir kabinėtis: atseit,-  prie smulkmenų...
Teisybės ieškoti- jei jos visai ir nebūna...
Tai likimą smerkt, kad ne pagal nuopelnus dalina...tai sėkmės pavydėt - kažkodėl vis ne laiku pakeliu galvą, kaip tik tuo metu virš kažkas visu greičiu šniaukšteli skalpą...tada per daug dejuoju, kad skauda: kai  kiti prieš saulutę kaulus ilsina- aš turiu keberiotis kažkur į kalnus, kad ledo žaizdoms apslopinti pasiimčiau...o kai užsiropoju galų gale: vėjas sumano pasisveikint šuoru galingu: viskas iš meilės...o aš vėl nuriedu žemyn, ne tik be skalpo, bet dar ir su guzų daugybe...sulūžusi...vėl bandau: mąstyti...kas gi negerai, ką ne taip darau...o tas gyvenimas kvatoja išsijuosęs, siūlydamas skaniausius nektarų vaisius...oi per aukštai jie man...per aukštai...