aš sutveriu dienas iš milijonų lūkesčių
iš nepaliaujamo troškimo nusidėti
iš atminties ekstazėje apkurtusių
aklų svirplių, kurie nemoka patylėti
alyvomis nužydi mano nuodėmės
sukrinta šalpusniais į žemės gilų glėbį
ir kranklio rankomis save išduodu
už prarastą tylumo slėpinį
it šventą atgailą dabar save renku
tykiu alsavimu drėgnų miškų
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): teide
Sukurta: 2010-05-29 12:32:18
alyvomis nužydi mano nuodėmės - eilutė kaip atskiras kūrinys, nuostabu
Anonimas
Sukurta: 2010-05-28 22:54:34
„alyvomis nužydi mano nuodėmės" - taiklu, pagavu :-)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-27 18:51:54
Labai vaizdingas, puiku.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-27 17:39:02
Labai dailiai išdėstyti asmeniniai išgyvenimai. Ir rimas nuostabus.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-05-27 14:19:01
Sodrus tvarinys, vaizdžiomis detalėmis pabiręs.
Vartotojas (-a): Morkiuks
Sukurta: 2010-05-27 12:58:39
aš sutveriu dienas iš milijonų lūkesčių....
Kiekvienam apie kiekvieną ...
Vartotojas (-a): saksas
Sukurta: 2010-05-27 08:36:30
Sielos trapumas
Šviesoje spindejimas
Apako gamta