aš sutveriu dienas iš milijonų lūkesčių
iš nepaliaujamo troškimo nusidėti

iš atminties ekstazėje apkurtusių
aklų svirplių, kurie nemoka patylėti

alyvomis nužydi mano nuodėmės
sukrinta šalpusniais į žemės gilų glėbį

ir kranklio rankomis save išduodu
už prarastą tylumo slėpinį

it šventą atgailą dabar save renku
tykiu alsavimu drėgnų miškų