Tamsią naktį,kai aš pravirkau,
Likimas pavargęs rymojo,
Gyvenimo mano nelaimino jis,
Keliauki...keliauk...pakartojo.
Einu be takelio... ir nežinau,
kur mano tikrasis kelias...?
Pavėjui skrendu,kaip lapas rudens,
Pavasario neregėjau.
Likimas užmiršo ...nelaimino jis,
Nė manojo ryto ,nė vakaro...
Praradusi viltį - maldą siunčiau,
Dėja jis jos negirdėjo.
Daugiau neprašysiu...ir aš pavargau,
Gyvenimo siūlas plonėja,
Kai jis nutrūks...
Ačiū Dangau,
Likimas manęs pagailėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-05-27 21:00:46
Depresyvi, į metafiziką ir transcendenciją linkusi asmenybė.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-26 21:23:39
Jausmingas. Tik nerimuokit ištisai veiksmažodžius - nelabai solidu :)
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-26 16:58:21
skaudus ir artimas kančių skaitytojui, siūlyčiau koreguoti 12 eilutę- norisi daugiau skiemenų
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-05-26 16:08:20
..sunki kančia, ji visa ištveriai, ji visa iškenčia..., nes tai - gyvenimas...
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-05-26 16:07:16
Pritariu Kapsė komentarui...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-26 16:07:00
padėkokit už kančios pamokas :)...svarbiausia nesustoti
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-05-26 15:22:02
Žmogus, iškentęs didžiulius smūgius ir pastovėjęs ant bedugnės krašto, niekados nepasakys: ,,Gyvenimo siūlas plonėja, kai jis nutrūks... Ačiū, Dangau, likimas manęs pagailėjo." Taip galėtų prasitarti tik beviltiškas ligonis, kenčiantis neišpasakytus skausmus. Gal kada nors ir Jūs man pritarsite. Ačiū.