8.
Gal šitoks mano ilgesys ligotas,
Bet neišmokau nuo jo apsiginti:
Nei tokio stalčiaus nėra, nei komodos,
Kur būčiau jį galėjus užrakinti.
Ir tik apčiuopiami daiktai sudėti,
Į stalčius, su rakinamom spynelėm.
Pritaikius raktą, radau netikėtai
Džiovintą gėlę, paslėptą knygelėj.
Žinau, ji dovanota, bet - ne tavo,
Dar pamenu, iš kur ji atkeliavo...
Ir kitą stalčių skubu pradaryti.
Tai, ką randu, nėra man netikėta -
Seni laiškai ir nuotraukos užslėptos...
Vartau vėl nuotraukas ir akys švyti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-25 22:42:51
Kartais ir man tai patinka - pasineri į atsiminimus. Kažin kodėl senos nuotraukos labiau atgaivina fantaziją, prisiminimus, nei kompaktuose esantys ir per kompą žiūrimi vaizdai, veidai?
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-25 14:35:33
Tik ilgesys ir priverčia pasirausti praeityje.
Ir akys užsidega.Gražu.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-05-25 09:09:50
..nuotraukos, prisiminimų, kaip jie reikalingi...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-25 08:04:39
skaitau vis Jūsų sonetus, tokie ilgesingi ir ištikimi... :)...miela slaityti - padvelkia švelniu ramumu...sumanymas labai pavykęs