Matilda, Kornelijaus ir Artemistos dukra, tokia kaip visi. Kaštoniniai plaukai, didelės akys kurių viduriuose spindėjo du žydri topazai. Lūpos - ryškaus vyšnių raudonio.
Dar ji mėgo filmus. Ir kavą. Nešiojo senelės megztas vilnones kojines.
Kaip ir sakiau, tokia kaip visi.
Tik viena smulkmena ją skyrė iš minios.
Ji neturėjo galvos.
Tiksliau turėjo, tik sunkiai sugaunamą, tai ji atsiranda tai vėl staigiai išnyksta. Ir visada ne laiku.
Jei merginos galva norėdavo, ji negrįždavo ir ištisus mėnesius, tada Matilda tik klaidžiodavo po kambarius, gerdavo arbatą ir kartais nueidavo pasėdėti vienišam prie namų išsikerojusiam miške.
Tėvai tai vadino \"paauglystės fazėm\".
Matilda nebuvo paauglė.
Kažin ar apskritai tokios kaip ji metus skaičiuoja. Matilda taip atsiribojo nuo gimtadienių, prekybos centrų, madingų batelių ir vienas po kito slenkančių metų laikų, kad dabar, jei reiktų, į josios tortą susmeigti žvakutes, ji pati to nepadarytų. Per ilgai mergina negalvojo apie visa tai. Per ilgai galva buvo pabėgusi.
_
Jie sėdėjo kartu, galbūt juos skyrė tūkstančiai emocinių kilometrų sudarytų iš sudaužytų širdžių ir vakarų, kai norėjosi mirti, tačiau Jis galėjo paliesti jos nudegusias saulėje šlaunis, galėjo girdėti jos kvėpavimą, kartais net jausti Matildos mintis.
- Ji gerai bučiuojasi? - aiškiai ir ryžtingai ištarė Matilda, lyg klaustų ką Jis valgė pusryčiams.
- nesupratau...?
- Ar gerai bučiuojasi.
Jis atsikrenkštė, tos kelios sekundės spengiančios tylos kurioje sumišę svirpavo žiogai, per kurias Emilis vis stengėsi sudėlioti tekstą, kaip pasakyti, kaip neįžeisti, kaip greitai viską pamiršti.
- Juk žinai, kad ji nieko nereiškia.
Matilda kūniškų malonumų patenkinimo nelaikė būtinybe, Emilį ji laikė už rankos ir kartais sunkumo akimirkomis leisdavosi pabučiuodama, tačiau apsimesdavo nejaučianti kai jis netyčia prisiliesdavo prie jos lyg stengdamas ją susiglemžti, lygtie prisilietimai jiems kažką reikštų.
- Ar verta būti kartu? - kelios menkos savaitės bendravimo galbūt nieko nereiškė, tačiau Matilda mylėjo, ir tardama šiuos žodžius lyg norėdama naikino save. Kas ją privertė tai sakyti, koks buvo to tikslas, nežinojo net ji pati, bet vis dėl to maža kibirkštėlė pasislėpusi po degančiu skausme kūnu tikėjosi, kad Emilis supras, kad viskas baigsis gerai.
- Su Ja? Matilda, nebūk kvaila, puikiai žinai, kad nieko nebuvo, nesielk, kaip mažas vaikas.
- Ne, aš turėjau omenyje mus.
_
Prisiminimų juostelė nutrūko
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2010-05-26 00:01:39
Tikriausiai buvimas tokiu pačiu kaip ir visi nežavi:)
Littera minėjo skyrybos klaidas, o aš radau daug daugiau.
Pirmiausia laikų nesuderinimas pvz čia "Tiksliau turėjo, tik sunkiai sugaunamą, tai ji atsiranda tai vėl staigiai išnyksta." - antroje sakinio dalyje reikėtų vartoti tą patį laiką, kaip ir pirmojoje.
Labai taisytina sakinių struktūra. Vieni iš jų labai ilgi, kiti trumpi. Tuos ilgus galima puikiausiai sutrumpinti pvz čia "Jei merginos galva norėdavo, ji negrįždavo ir ištisus mėnesius, tada Matilda tik klaidžiodavo po kambarius, gerdavo arbatą ir kartais nueidavo pasėdėti vienišam prie namų išsikerojusiam miške." keisti galima taip : "Jei merginos galva norėdavo, negrįždavo ir ištisus mėnesius. Tada Matilda tik klaidžiodavo po kambarius, gerdavo arbatą ir kartais nueidavo pasėdėti vienišam, prie namų išsikerojusiam, miške.." ir tas išsikerojusiam čia netinkamas. Medis, krūmas gali išsikeroti, bet miškas - nelabai.
Antroje teksto dalyje t.y. po epilogo pats pirmas sakinys per ilgas ir persunktas įvardžių. Mesk juos lauk. Daug kur piktnaudžiauji jais. Pataisyt galima būtų pvz taip "Jie sėdėjo kartu. Galbūt juos skyrė tūkstančiai emocinių kilometrų, sudarytų iš sudaužytų širdžių, ir vakarų, kai norėjosi mirti, tačiau vaikinas galėjo paliesti jos saulėje nudegusias šlaunis, galėjo girdėti jos kvėpavimą, kartais net jausti Matildos mintis."
O va šitam sakinyje visiška netvarka. Nerašyk tik tam, kad būtų daugiau žodžiu, esmė yra kokybėje, o ne kiekybėje:) Pataisymas maždaug toks galėtų būti "Jis atsikrenkštė. Tos kelios sekundės tylos, kurioje sumišę svirpė žiogai, per kurias Emilis vis stengėsi sudėlioti tekstą, slinko labai lėtai. Jis mąstė, kaip jai visa tai pasakyti, kaip neįžeisti."
Dar čia keist reiktų "Kas ją privertė tai sakyti, koks buvo to tikslas, nežinojo net ji pati, bet vis dėl to maža kibirkštėlė pasislėpusi po degančiu skausme kūnu tikėjosi, kad Emilis supras, kad viskas baigsis gerai." į tokį sakinuką "Kas ją privertė tai sakyti, koks buvo to tikslas? Nežinojo net ji pati, bet vis dėlto maža kibirkštėlė, pasislėpusi po skausme degančiu kūnu, tikėjosi, kad Emilis supras ir viskas baigsis gerai." patarčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip pakeičiau žodžių vietas:) kartais vos pakeitus žodžius vietomis, sakinys skamba kur kas maloniau. Taip pat patarčiau neperkraut sakinių jungtukais "o, bet, kad, tačiau" nes jie estetinio grožio neteikia. Geriau paprastesnius, trumpesnius rašyt:)
"nesielk, kaip mažas vaikas" - palyginimas, tad kablelio nereikia.
Labai daug skyrybos klaidų, bet reikia dirbti ir mokytis, ateity bus rezultatai:)
Šiaip iš viso to ką perskaičiau, didžiausi pliusai, kad moki po truputį rutulioti tekstą, tačiau epiloge paminėtų keistenybių (mergaitės galvos "pabėgimų") visai nepamini, tad truputį nusivyliau. Visus jausmus tarp vaikino ir merginos galėtum išreikšti ne taip patetiškai, geriau per elgesį, negu žodžius.
Žodžiu, dirbti dar yra kur, tad to ir linkėčiau:) Nenuleisk rankų ir tobulėk
Vartotojas (-a): RugileAway
Sukurta: 2010-05-24 11:10:04
Malonu girdėti, kad tekstas sklandus, ne būtent to šįkart siekiau, kaip pateikti mintis, kad jos būtų lengvos ir neapkrautų skaitančiojo galvos, tačiau tuo pačiu tekste būtų mintis,tik ją lengviau suvokti.
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2010-05-24 10:43:14
Tekstas liejasi gana laisvai ir sklandžiai, tik skyrybos klaidų labai daug ir dar šį bei tą pataisinėt reikėtų. Pvz.:
kaip pasakyti, kaip neįžeisti ---->kaip pasakyti, kaip neįžeistų
lygtie prisilietimai ---> lyg tie prisilietimai