Matilda, Kornelijaus ir Artemistos dukra, tokia kaip visi. Kaštoniniai plaukai, didelės akys kurių viduriuose spindėjo du žydri topazai. Lūpos - ryškaus vyšnių raudonio.
Dar ji mėgo filmus. Ir kavą. Nešiojo senelės megztas vilnones kojines.
Kaip ir sakiau, tokia kaip visi.
Tik viena smulkmena ją skyrė iš minios.
Ji neturėjo galvos.
Tiksliau turėjo, tik sunkiai sugaunamą, tai ji atsiranda tai vėl staigiai išnyksta. Ir visada ne laiku.
Jei merginos galva norėdavo, ji negrįždavo ir ištisus mėnesius, tada Matilda tik klaidžiodavo po kambarius, gerdavo arbatą ir kartais nueidavo pasėdėti vienišam prie namų išsikerojusiam miške.
Tėvai tai vadino \"paauglystės fazėm\".
Matilda nebuvo paauglė.
Kažin ar apskritai tokios kaip ji metus skaičiuoja. Matilda taip atsiribojo nuo gimtadienių, prekybos centrų, madingų batelių ir vienas po kito slenkančių metų laikų, kad dabar, jei reiktų, į josios tortą susmeigti žvakutes, ji pati to nepadarytų. Per ilgai mergina negalvojo apie visa tai. Per ilgai galva buvo pabėgusi.
_
Jie sėdėjo kartu, galbūt juos skyrė tūkstančiai emocinių kilometrų sudarytų iš sudaužytų širdžių ir vakarų, kai norėjosi mirti, tačiau Jis galėjo paliesti jos nudegusias saulėje šlaunis, galėjo girdėti jos kvėpavimą, kartais net jausti Matildos mintis.
- Ji gerai bučiuojasi? - aiškiai ir ryžtingai ištarė Matilda, lyg klaustų ką Jis valgė pusryčiams.
- nesupratau...?
- Ar gerai bučiuojasi.
Jis atsikrenkštė, tos kelios sekundės spengiančios tylos kurioje sumišę svirpavo žiogai, per kurias Emilis vis stengėsi sudėlioti tekstą, kaip pasakyti, kaip neįžeisti, kaip greitai viską pamiršti.
- Juk žinai, kad ji nieko nereiškia.
Matilda kūniškų malonumų patenkinimo nelaikė būtinybe, Emilį ji laikė už rankos ir kartais sunkumo akimirkomis leisdavosi pabučiuodama, tačiau apsimesdavo nejaučianti kai jis netyčia prisiliesdavo prie jos lyg stengdamas ją susiglemžti, lygtie prisilietimai jiems kažką reikštų.
- Ar verta būti kartu? - kelios menkos savaitės bendravimo galbūt nieko nereiškė, tačiau Matilda mylėjo, ir tardama šiuos žodžius lyg norėdama naikino save. Kas ją privertė tai sakyti, koks buvo to tikslas, nežinojo net ji pati, bet vis dėl to maža kibirkštėlė pasislėpusi po degančiu skausme kūnu tikėjosi, kad Emilis supras, kad viskas baigsis gerai.
- Su Ja? Matilda, nebūk kvaila, puikiai žinai, kad nieko nebuvo, nesielk, kaip mažas vaikas.
- Ne, aš turėjau omenyje mus.
_
Prisiminimų juostelė nutrūko