Mano medis šiąnakt permirkęs
Liūdesiu kiaurai visą savo žievę,
Lapingos šakos virkauja blankių
Žvaigždžių primėtytam danguj.
Šitaip staiga nėra kur atsiremti.
Tarp naktimi apsėstų žolių guliu
Blakstienom lyg šakom raižydama
Dangų kolei juodas kraujas nuvarva
Per visus visus dar švietusius langus.
Neberasiu namų. Lyg ir užmiegu
Tik girdžiu kaip atšnopuoja ežys,
Glaudžiasi prie kaklo iš meilės
Ir baimės tarškindamas spygliais
Lyg kautųsi su tamsa kalavijais.
Šiąnakt, rodos,
mane dar kažkas
pasaugos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-23 17:36:06
Tikrai neblogas darbas. Toks simbolių ir savitų metaforų pritvinkęs. Juodai pritvinkęs :)
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-05-23 15:57:12
Puikiai pasirinkti "veikėjai", šilta taip, nors ir liūdna turėtų būti.
Šypseną išties sukelia :)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-23 13:01:45
Man patiko eilėraštis: toks naktinis, po iššukuotu dangumi...
tasai simbolinis "apsauginis" - šypseną kažkodėl sukėlė. ;)
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-05-23 11:47:32
jautriai ir šiek tiek simboliškai..
ežys saugo miegą :)
labai labai :)
Anonimas
Sukurta: 2010-05-23 07:38:59
Labai asmeniška ir visai neegoistiška...: