Mano medis šiąnakt permirkęs
Liūdesiu kiaurai visą savo žievę,
Lapingos šakos virkauja blankių
Žvaigždžių primėtytam danguj.
Šitaip staiga nėra kur atsiremti.

Tarp naktimi apsėstų žolių guliu
Blakstienom lyg šakom raižydama
Dangų kolei juodas kraujas nuvarva
Per visus visus dar švietusius langus.

Neberasiu namų. Lyg ir užmiegu
Tik girdžiu kaip atšnopuoja ežys,
Glaudžiasi prie kaklo iš meilės
Ir baimės tarškindamas spygliais
Lyg kautųsi su tamsa kalavijais.


Šiąnakt, rodos,
mane dar kažkas
pasaugos.