aš basomis į tėviškę grįžtu
ir padai akmenis bučiuoja pasiilgę
nuogi subridę į rugių laukus
išeina lygią mėnesienos brydę..
aš naktimis į vandenį degu
apjuosus atminčia žalius dirvonus
suartus rytmetį kol netvanku
į plaukiojančius vasarojus
atsigulu atolų glėbyje
tarsi į glėbį motinos įkritus
tokia tikra, tokia gyva
kol pro akis rasoja rytas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-05-23 20:07:57
Pavadinimas gerai parinktas. Ir šiaip, išlaikyta ta gana trapi riba, skirianti gerą eiliuką nuo perdėtai jausmingo.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-23 01:42:39
Toks palengvėjimo atodūsis, sakyčiau... :) gaivu...
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-05-22 22:54:49
nuostabus rimas, gražiai nubanguoja... kelios vietos man užkliuvo, bet, matyt, dėl mano pačios kaltės, nes, pavyzdžiui, "aš naktimis į vandenį degu" man niekaip logiškai nesusisieja... O apskritai labai patiko, vasariškas, kažkokią keistą nostalgiją keliantis.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-05-22 22:53:39
Lengvomis pėdomis nubėgo per širdį.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-22 20:03:06
Vasariškai lengvas ... :)
Anonimas
Sukurta: 2010-05-22 16:11:02
Labai gerai!