Mano mintys – kiauros lyg rėtis.
Jos eilėraštį siunčia į dangų.
Jis vis grįžta, neradęs sau vietos,
Ir šaknijas į mano langą.
Galbūt žodžiai per daug rafinuoti
Ir herojai – manieromis raiškūs?
Tik todėl stiklai nupirštuoti,
O ir žingsniai lange labai aiškūs...
Kartais kūkčiojant aižėja stiklas
Ir drumsčias akių vitražuos.
Nuo dangaus stiebiuos pasitikti
Lietumi vis pareinančią grąžą.
Tik nulyjam abu skirtingai –
Iš priešingų lango pusių.
Dangaus laiškai juk prasmingi:
Neįžiūriu lašų sutrūkusių.
Vos pravėrus stiklinę sieną –
Apkabina mane drėgnos rankos...
Pro debesį šviečiasi pienė...
Gal eiles vis tik skaito dangūs?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2010-05-22 13:39:44
Nesiųskit daugiau jų į dangų, geriau siųskit kaip lietui, priims juos širdimi ir ražas, pakaks šioms eilėms supratimo ir vietos. Dangūs - bekalbiai, nes tylūs, bet kartais ugnimi pabarbena, iš kažkur vėjas atvelka debesis ir uždangsto žydrąjį veidą. Žodžiai sugrįžta namolio, atsimušę į Dangišką Nieką, širdyje sušilti vėl bando ir išsprūsta ieškoti sau vietos. Kur priglaus juos ir šildys, kaip jausmų žiedą, ne viltį.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-22 02:01:03
Ir lietus jas skaito. Ir giria :)
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-22 00:31:17
Pasikalbėjimas pinasi su nerimu:ar skaito dangūs eiles.
:) Gražu.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-05-21 23:58:22
Vos pravėrus stiklinę sieną –
Apkabina mane drėgnos rankos...
Tikras pasikalbėjimas su lietumi... Tebūna lietus vasariškai šiltas, su burbuliukais ant balučių, kada žvirbliai maudosi... :)