Mano mintys – kiauros lyg rėtis.
Jos eilėraštį siunčia į dangų.
Jis vis grįžta, neradęs sau vietos,
Ir šaknijas į mano langą.

Galbūt žodžiai per daug rafinuoti
Ir herojai – manieromis raiškūs?
Tik todėl stiklai nupirštuoti,
O ir žingsniai lange labai aiškūs...

Kartais kūkčiojant aižėja stiklas
Ir drumsčias akių vitražuos.
Nuo dangaus stiebiuos pasitikti
Lietumi vis pareinančią grąžą.

Tik nulyjam abu skirtingai –
Iš priešingų lango pusių.
Dangaus laiškai juk prasmingi:
Neįžiūriu lašų sutrūkusių.

Vos pravėrus stiklinę sieną –
Apkabina mane drėgnos rankos...
Pro debesį šviečiasi pienė...
Gal eiles vis tik skaito dangūs?