Na, gal nelabai jau šis kūrinys pavykęs... Bet žvelgiant iš gerosios pusės - bent jau be kraujų, nukirstų galvų ir traukinių.

O aš patarčiau autorei ( atrodo, jau ir patariau), bent kiek pasidomėt poezija prieš pasiryžtant nuarti joje naujus dirvonus. Juk dviračio išradinėt neverta, ar ne?

Gal dar kurį laiką reikia nerašyti, subrandinti kažką savo dvasioje tai, kas panašu į meninį žodį.

titano eilės man labai patiko :D
o šiaip, aš siūlau autorei pamėginti rašyti prozą. panašu, kad sektųsi geriau.

Pagal reakciją į komentarą sprendžiu, kad autorė labai brangina savo kiekvieną žodį, tačiau šis bandymas tolokai nuo aukso vertės.Trumpame tekste du kartus paminėtas rojus, nors niekuo nepagrindžiama, kodėl jis matosi labai žemiškame peizaže.Tad reikia ne atsikirtinėti į pelnytas pastabas, o tiesiog ilgiau kaupti patirtį ir skaityti daug knygų.Sėkmės kūryboje.

Ką matau, tą dainuoju.

Grįžtu iš darbo,
Dešimt šviesoforų.
Pastoja kelią nejuokais.
O aš ramus,
Jei reikia- stoviu.
O jei nervuosiuos, ar kas pasikeis?

na va, apie bites jums kur kas geriau sekasi :)

o pas man kaimas su skudurais. na ir ka?

Šįkart bent įdėjot ten, kur reikia.
Mintis yra, bet prasmės joje nematau. Kas skaitytojui iš to, kad taip primityviai aprašinėjat kelionę į kaimą?
Mintį reikia įvilkti. Ir graži ji bus ne su bet kokiais skudurais, o tinkamais rūbas.