Kada indas širdies praeitim užsipildo,
Kūnas gyvas, tačiau be gyvybės jausmai.
Nebėra ateities. Dabartis - tarsi kilpa.
Sapnuose pajunti, kad supiesi aukštai,
Kad atskridęs kranklys tavo kepenis lesa,
O tu rėkt negali - burnoje pelenai.
Ir pristinga nedaug - vieno ašaros lašo,
Kad suvoktum, jog Būtį turi laikinai.
Vėjas neša žodžius. Jie be čežesio krinta.
Nebeaušta diena, tik tirštėja naktis.
O kaulėta ranka siekia sklidino indo -
Dėkui Dievui - košmarai visi užbaigti.
Dangus toks mėlynas, žolė tokia žalia.
Ir jau šviesu.Ten, tunelio gale.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-20 15:11:45
Na eilėraštis pribloškė gyvenimo skaudulių tikslumu, o paskutinį posmą reikėtų patobulinti, kad mus pribaigtumėte savo įžvalgumu... :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-05-19 23:33:43
Ryšku.Kliūva paskutinio posmo 4-a eilutė, kažkaip neskamba.( naktis- užbaigti)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-19 21:45:26
Pabaiga primuša :) Ta prasme, lyg ir liepia pasiduoti. O eilės labai patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-19 18:10:48
Supa gut
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-05-19 17:21:37
Ir pristinga nedaug - vieno ašaros lašo,
Kad suvoktum, jog Būtį turi laikinai...
Atvirai, tiesiai, be jokių pagražinimų. Patiko.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-05-19 17:18:27
Jei šitaip iš tikrųjų - baisu. Jei fantazija - sveikintina. Svarbu, kad tunelio gale jau šviesu.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-19 16:43:25
:(.....