Kada indas širdies praeitim užsipildo,
Kūnas gyvas, tačiau be gyvybės jausmai.
Nebėra ateities. Dabartis - tarsi kilpa.
Sapnuose pajunti, kad supiesi aukštai,

Kad atskridęs kranklys tavo kepenis lesa,
O tu rėkt negali - burnoje pelenai.
Ir pristinga nedaug - vieno ašaros lašo,
Kad suvoktum, jog Būtį turi laikinai.

Vėjas neša žodžius. Jie be čežesio krinta.
Nebeaušta diena, tik tirštėja naktis.
O kaulėta ranka siekia sklidino indo -
Dėkui Dievui - košmarai visi užbaigti.

Dangus toks mėlynas, žolė tokia žalia.
Ir jau šviesu.Ten, tunelio gale.