Gal pasakys kur ta riba,
Kur mūsų dviveidystės nebėra.
Nebūna niekad šypsenos kreivos,
Po margaspalviu žiedu paslėptos
Ir melo daigas ten nelaistomas saldaus lietaus,
Ir išdavystės niekas nepriglaus.
Netikro pinigo...
Kuriuo sumokama už šilumą širdies
Ir ar išvis yra riba...?
Kur žmogiškoji nuodėmė negimsta niekada.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-26 17:22:09
jautriai palietė ir mane :)
Anonimas
Sukurta: 2010-05-18 14:58:16
Dienoraštis.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-05-18 12:26:46
...gyvenimiškai-tikras...jautru...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-17 23:56:21
Patiko jūsų eilius. Nors ir esu saldus lietus... :)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-17 23:47:49
Riba yra, o kur - nežinau....
gal mėnuly, o gal - uodo kojytėse:
Kol kas: dviveidystes ganau
kiekvieno šypsnio kreivystėje...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-17 23:41:06
man rodos ta riba guminė :)