Gal pasakys kur ta riba,
Kur mūsų dviveidystės nebėra.
Nebūna niekad šypsenos kreivos,
Po margaspalviu žiedu paslėptos
Ir melo daigas ten nelaistomas saldaus lietaus,
Ir išdavystės niekas nepriglaus.
Netikro pinigo...
Kuriuo sumokama už šilumą širdies
Ir ar išvis yra riba...?
Kur žmogiškoji nuodėmė negimsta niekada.