Senas klevas, giedros pasiilgęs,
Su varnėnų giesmėm vainike.
Obelis, baltą galvą palenkus,
Vaiko pėdos ryto take.
Ir tas pats, ir vis naujas paveikslas
To vėlaus sugrįžimo metu –
Pašaly skaudžiai mėtosi žaislas –
Aidas vaiko dienų pamirštų.
Šitaip viskas graudu ir vienoda,
Kad net keista senajam kieme.
Čia aušra ties gegužio sodu
Su blyškia praradimo žyme.
Vienatve čionai laikas apkrito,
Ilgesys tiktai širdį besotina –
Nežegnoja jau rytmetį vartuose
Į kelionę išlydinti motina...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-17 17:44:22
Puikus: jausmingas, švelnus, ilgesingas ir praradimais - skaudus kūrinys....
Anonimas
Sukurta: 2010-05-17 11:22:36
Pirmo posmo ketvirta eilutė gražiai išvinguriuota. Giriu už ją.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-05-17 10:34:41
Visi kartais grįžtam.Vaikystė niekur nedingsta,ačiū Dievui... :)
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-17 09:37:59
labai jautriai atskleista vienatvė, skaudus atsisveikinimas ir supratimas, kad nieko amžino nėra, nors praeitis vis tas pats ir tas pats paveikslas... per ilgai vienatvėje gyventa... laikas skauduliams savo kiemo užgyti :) patiko , priglausiu :)
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2010-05-17 05:01:12
Labai gražios eilės, tik nesupykit, gal čia kvailai ,bet man tas "čionai" kažkaip skaitant stringa.