Senas klevas, giedros pasiilgęs,
Su varnėnų giesmėm vainike.
Obelis, baltą galvą palenkus,
Vaiko pėdos ryto take.

Ir tas pats, ir vis naujas paveikslas
To vėlaus sugrįžimo metu –
Pašaly skaudžiai mėtosi žaislas –
Aidas vaiko dienų pamirštų.

Šitaip viskas graudu ir vienoda,
Kad net keista senajam kieme.
Čia aušra ties gegužio sodu
Su blyškia praradimo žyme.

Vienatve čionai laikas apkrito,
Ilgesys tiktai širdį besotina –
Nežegnoja jau rytmetį vartuose
Į kelionę išlydinti motina...