Laukiau taip ilgai, kad rodės, esu čia nupieštas... [V. Šimkus]
Sugẽlta vakaro paukščių
ir kartais sergu ramuma
kai Viešpatys liepia tylėti
vos tik prasiveria lūpos žmogaus
ir skelbia mistišką negalią savo
desperatišką šauksmą kartų
nes tylėti atrodo gėdinga
o vienumet kažkaip ir kraupu
kada mintį gerklėj tau užspaudžia
pažinimas skaudžiausias visų:
kiek sykių atsikartota
čia buvo manęs,
vis dėlto?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-05-17 11:30:34
Skaitau kelintąkart, ir jis mane traukia, yra užkoduota teigiamos enrgijos. Bet nežinau, ką pasakyti.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2010-05-16 20:51:08
... gal net apie neįgalumo galią prabilti ir pasakyti- esu
Anonimas
Sukurta: 2010-05-16 16:31:52
Labai įdomus darbas. Gerai.
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-05-16 16:02:51
Chm.. kai negali kalbėti- tai yra jau drovumas, bet yra vaistų- gali rašyti- geriausia terapija :) patiko perteikta mintis
Anonimas
Sukurta: 2010-05-16 14:58:55
Ei, jėga :) Nerašysiu interpretacijų ir t.t., bet tiesiog sakau, jog man patiko :) Gal tik paskutinė eilutė (klausimas) užkliuvo skambesiu.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-05-16 14:54:11
labai užmaskuotas pavadinimas eilėse... Nekalbėjimu, tyla, ramuma, mintimi gerklėje užspausta...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-05-16 14:40:26
neįgalumo neįžvelgiau...prasmingai pamintyta:,,čia buvo manęs,
vis dėlto?.."