Kai neberanda bėgių traukiniai
Ir valtys išplaukia dugnu į viršų;

Kai rūbas glaudžiasi prie kūno išvirkščiai
Ir smėlis nebebyra, o tik kaupiasi tarp pirštų;

Kai mieguistas vakaras brėkšta
Ir saulėlydžius rytas gesina;

Trupiniai braižo tuščią lėkštę
Ir svaigina neatkimštas vynas;

Kai metai praranda gamtos palankumą
Ir rutiną stabdyti jėgų pristinga;

Kai žydėjimus veržia rudens rūko gumos
Ir ant dalgio septyneto miego brolių sninga;

Kai lyg cigarai smilksta lapai,
Pavasario dienorašty pabirę;

Kai pūko žiemos lango žvilgsnį tapo
Iš voro delnų iškritusiom gijom –

                                    Vėl nuovargis prisijaukina kūną,
                                  Į akies vyzdį siuntęs telegramą pilką...
                                 Nuo sunkio spynų namai širdies griūna.
                                Tik gyvą tvinksį apkabins griuvėsių tiltai...
                                                    
               Taip pasilaidojo ne vienas: mazgui užveržus augintas sienas...