Mazgo pinklės
Kai neberanda bėgių traukiniai
Ir valtys išplaukia dugnu į viršų;
Kai rūbas glaudžiasi prie kūno išvirkščiai
Ir smėlis nebebyra, o tik kaupiasi tarp pirštų;
Kai mieguistas vakaras brėkšta
Ir saulėlydžius rytas gesina;
Trupiniai braižo tuščią lėkštę
Ir svaigina neatkimštas vynas;
Kai metai praranda gamtos palankumą
Ir rutiną stabdyti jėgų pristinga;
Kai žydėjimus veržia rudens rūko gumos
Ir ant dalgio septyneto miego brolių sninga;
Kai lyg cigarai smilksta lapai,
Pavasario dienorašty pabirę;
Kai pūko žiemos lango žvilgsnį tapo
Iš voro delnų iškritusiom gijom –
Vėl nuovargis prisijaukina kūną,
Į akies vyzdį siuntęs telegramą pilką...
Nuo sunkio spynų namai širdies griūna.
Tik gyvą tvinksį apkabins griuvėsių tiltai...
Taip pasilaidojo ne vienas: mazgui užveržus augintas sienas...